Krepšininkė Dalia Belickaitė skaudžius asmeninius išgyvenimus atskleidė filme
Lapkričio 1 d. pasirodė Žilvino Žusino vaidybinis filmas „Leónė. Bėganti į šviesą“, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko sparčiai populiarėjanti sportininkė ir laidų vedėja Dalia Belickaitė (23). Nuotykinėje dramoje atskleidžiami jos skaudūs asmeniniai išgyvenimai, susiję su profesionalios krepšininkės karjera.
D. Belickaitė krepšiniu „serga“ nuo aštuonerių. Savo vasaras ji praleido įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų krepšinio lygose. Sportininkė buvo įsitikinusi, kad visą gyvenimą žais krepšinį, tačiau jos didžiausiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, koją kišo traumos. Tik prasidėjus jos karjerai užsienyje, paskutinioji trauma tapo lemiama.
Dalia, esi šviežiai iškepta aktorė, prieš keletą dienų įvyko filmo „Leónė. Bėganti į šviesą“ Kas šiuo metu vyksta tavo gyvenime?
Iš tikrųjų visko vyksta labai daug. Studijuoju sveikatingumą ir asmeninį treniravimą Lietuvos sporto universitete, esu paskutiniame kurse. Taip pat vedu laidas, jau prasidėjo „Žalgirio“ sezonas. Sportuoju. Šalia viso to dar yra kiti projektai, naujų laidų vedimai. Tad tikrai yra ką veikti ir tuo labai džiaugiuosi.
Kaip tokioje įtemptoje darbotvarkėje atsirado laiko vaidybai kino filme?
Istorija gana įdomi. Į atranką nuėjau po metus trukusios reabilitacijos. Tuo metu svarsčiau, ką daryti toliau. Norėjau ir toliau žaisti krepšinį, bet labai bijojau, kad vėl patirsiu traumų. Visą vasarą laukiau kokio nors ženklo… Vieną dieną sulaukiau kvietimo į filmo aktorių atranką. Maniau, kad vaidmuo bus nedidelis, kokia viena scena. Nuėjau. Iš pradžių manęs buvo paprašyta paskaityti keletą eilučių. Manau, sekėsi gana neblogai. Vėliau pokalbis su režisieriumi pasisuko taip, kad ėmiau jam pasakoti, kaip man dabar yra sunku, kad nežinau, ką daryti, kokį kelią rinktis. Išėjau galutinai nesupratusi, ar tikau, ar ne. Tačiau jau kitą dieną man paskambino. Išgirdau, kad filme norėtų parodyti mano išgyvenimus. Buvau šoke, nes žaisdama krepšinį tik slapta pagalvodavau, kad būtų įdomu išmėginti vaidybą, tačiau apie tai niekada nesvarsčiau rimtai. Pamaniau, kad ši patirtis gali atverti naują gyvenimo etapą.
Gal papasakotum apie savo personažą. Kokia yra Luknė? Kuo judvi esate panašios?
Luknė – nuoširdi, iš mažo miestelio atvažiavusi mergina, kuri myli sportą ir krepšinį. Ji jautri, todėl labai išgyvena dėl kilusių sunkumų. Manau, abi esame paprastos, tai mus vienija.
Realybėje esu už sveiką gyvenimo būdą ir visai nevartoju alkoholio – tai taip pat perkėlėme į mano personažą. Mano personažas kompanijoje nebijo atsisakyti svaigalų, jei to nenori, nepasiduoda kitų įtakai.
Kuo tave nustebino kino virtuvė?
Nežinojau, ko tikėtis. Prieš filmavimus vyko repeticijos, lengva nebuvo. Prisimenu, kad po vienos repeticijos, trukusios 6 valandas, paskambinau savo draugui ir pasakiau, kad čia daug sunkiau nei krepšinio aikštelėje. Save vertinu kritiškai, todėl viską, kas nepavykdavo, stengdavausi taisyti ir atlikti maksimaliai gerai. Vienu metu buvo sunku ir natūraliai pasakyti savo eilutes prieš kamerą, ir galvoti apie personažą. Tačiau po kurio laiko, kai su komanda susidraugavome ir tapome kaip šeima, viskas pasikeitė. Atrodė, kad iš tikrųjų laiką leidžiu su draugėmis, tik papildomai turiu įkūnyti savo personažą. Filmavimuose buvo labai smagu.
Kas buvo sunkiausia?
Scenos, susijusios su mano asmeniniais išgyvenimais, buvo nepaprastai sunkios. Reikėjo save kontroliuoti, kad per daug neįsijausčiau. Jei taip atsitikdavo, pabirdavo ašaros. Tačiau kai per daug atsitraukdavau, atrodydavo neįtikimai. Reikėjo atrasti aukso viduriuką.
Komanda tave praminė Julia Roberts.
Tiesa, tai – didžiausias komplimentas, koks tik gali būti! Iš tikrųjų, tai ne pirmas kartas, kai išgirstu tokį palyginimą. Būdama šešiolikos ir pirmąkart žaisdama rinktinėje, tai išgirdau iš krepšininko iš užsienio. Tačiau tokius žodžius išgirsti iš žmonių, dirbančių kino industrijoje, visai kas kita. Labai malonu būti lyginamai su tokio lygio Holivudo žvaigžde.
Jei gautum pasiūlymą toliau vaidinti, ar sutiktum? Kokie tavo artimiausi planai?
Manau, kad taip. Tikriausiai priklausytų nuo to, koks tai filmas, koks pasiūlymas, nes turiu įsitikinimų, kurių negalėčiau ir nenorėčiau peržengti.
Kalbėti apie ateitį sudėtinga – jau pasimokiau, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi. Ketinau iki maždaug 35 metų būti krepšininke ir galvojau, kad niekas manęs nesustabdys, bet viskas pasisuko kita linkme. Kol kas smagu sulaukti tiek įvairių pasiūlymų, kuriuose galiu save realizuoti. Kas bus toliau, nežinau, bet tikiuosi, kad ateityje manęs dar laukia daug įdomių dalykų.