„Šis sezonas man – dideli nuosmukiai ir pakilimai“, – atvirauja krepšininkė Eglė ŠVENTORAITĖ (31). Po ne itin sėkmingo laikotarpio viename Turkijos klube laimę ji rado kitame, tačiau neilgai trukusią idilę išsklaidė Chatajaus provinciją sunaikinęs žemės drebėjimas.
Tuo metu Lietuvoje viešėdama Eglė greitai suprato, kad nebėra kur grįžti. Be klubo likusią krepšininkę pakvietė viena stipriausių Italijos komandų, Skijaus „Beretta Famila“. Visa kita – jau istorija: triumfas vietiniame čempionate bei taurės varžybose ir Eurolygos bronzą pelnęs lemiamas metimas.
Kokios mintys sukosi galvoje atliekant tolimą metimą, kuris pelnė Eurolygos bronzos medalius?
Šioje ekipoje tolimi metimai nėra mano puolimo arsenale: ant tritaškio linijos vietą randa gerai metančios komandos draugės, o aš kovoju po krepšiu, statau užtvaras ir pelnau taškus kitokiais būdais. Tad metimas buvo išties netikėtas: paskutinei atakai treneris parengė visai kitą derinį, tačiau komandos draugė prarado kamuolį, šis išsprūdo ir varžovei, o aš jį pagavusi iškart švystelėjau krepšio link, nes laiko visai nebeliko. Milisekundžių reikalas.
Buvau nustebusi ir kartu žiauriai džiaugiausi, kad pataikiau. Neabejotinai tai – vienas įsimintinesnių karjeros metimų, o bronzos medaliai suteikia pasididžiavimo jausmą. Jei nebūčiau pataikiusi, būtų