Niekas neišmatuos, kiek laiko pora gali ištverti gyvenimą „per atstumą“. Laikas ir pasaulis mūsų nebedaro sėslių. Studijos, profesinė karjera, darbas tarptautinėse kompanijose priverčia ištisus mėnesius gyventi skirtinguose geografiniuose taškuose. Kokio reikia supratimo, pasiaukojimo ir kokios meilės, kad pora išsaugotų jausmus? Ir ne tik per skaipą.
Namų dekoro verslu užsiimanti Kristina Aleknienė Londono olimpinių žaidynių išvakarėse vos vos pastebimai išdavė artėjantį nerimą. Jos sutuoktinis Virgilijus per parengiamąsias varžybas Kaune diską nusviedė 70,28 m ir su būdinga olimpine ramybe nusiteikė penktai savo gyvenime olimpiadai. „Sportinių krepšių“ režimu šeima gyvena jau dvylika metų, ir moteris, remdamasi savo nuojauta, drąsiai teigia, kad Virgis daugiau nei 90 proc. laiko praleidžia „ne namuose“ (žvelgiant į sportininko kalendorių, šis skaičius būtų nepalyginti mažesnis). Net ir tada, kai visi drauge, labai dažnai savo mintimis, susikaupimu, nusiteikimu būsimoms varžyboms ar atsakingoms treniruotėms trijų vaikų tėvas „būna išėjęs iš namų“.
Tokią stulbinamą karjerą padariusio sportininko būsena namiškių seniai nebestebina, ir Kristina ją prilygina kitų sričių talentingų žmonių pasiekimams: „Kai dailininkas rengiasi parodai ir tapo paveikslų ciklą, kai rašytojas sėdi prie naujo romano, kai muzikas ruošiasi atsakingam koncertui – jie visi taip pat verda savo pasaulyje, jiems irgi neegzistuoja aplinka. Būkim drąsūs ir pripažinkim: tokie žmonės dideli egoistai, tačiau be šios savybės jie nepasiektų savo talento aukštumų. Virgis – taip pat. Kad ir koks jis būtų dėmesingas vyras ir tėvas, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, kai tik prasideda intensyvus sezonas, jis tarsi „išeina iš namų, verda savyje“ – juk iš prigimties yra rezervuotai emocingas. Tuomet tam tikrais momentais imu ir pati savęs tyliai paklausiu: o kokia gi mano vieta? Kokia reikšmė šiam žmogui? Tačiau, kaip buvusi sportininkė, labai gerai jaučiu, kas yra užsibrėžto tikslo siekimo rutina ir gyvenimo ritmas. Išgirdusi mylimo žmogaus „negaliu, būsiu – nebūsiu“, niekada neužduodu klausimo „kodėl“, nes atsakymas labai aiškus ir nujaučiamas. Kartais net nežinau tikslaus Virgio varžybų ir treniruočių grafiko, tik išvakarėse išgirstu: „Rytoj išvažiuoju į stovyklą.“ Gal ir galėčiau pyktelėti: „Kodėl tu man tik dabar tai pasakei?“ Bet kam? Pagaliau esu taip užsiėmusi, kad dėl panašių dalykų neverta gaišti laiko ir eikvoti energijos.“
Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnale „Laima“