Kristina Navickaitė-Tina atskleidė, ką veiks vasarą: „Laukia intensyvus ir atsakingas metas“

Savo darbą mylinti Kristina prisipažįsta, kad anksčiau nedrįso organizuoti vaikams stovyklų su nakvyne vien todėl, kad nerimavo: o kas bus, jei kas nors susižeis ar kas nutiks. Tačiau pabandžiusi vieną kartą, suprato, kokia tai įdomi, įtraukianti ir prasminga veikla, todėl dabar tai daro su didžiule meile ir entuziazmu, rašoma pranešime spaudai.

„Prisimenu, kai organizavome pirmąją stovyklą, iš didžiulio noro, kad vaikams būtų labai smagu, mes sugalvojome tiek pramogų ir veiklų bei visokių smagių dalykų, kad visi vaikai po metų metų sugrįžo į stovyklą ir dar draugų pasikvietė.“

Kartu su sese Agne Navickaite ir visa komanda Kristina jau daugiau nei dvidešimt metų savo studijoje įvairaus amžiaus vaikus moko šokio meno, taip pat su jais dalyvauja įvairiuose televiziniuose projektuose ir tarptautiniuose šokių konkursuose, o pasibaigus mokslo metams, uždariusi studijos duris, jau daugiau nei dešimt metų organizuoja vaikams vasaros stovyklas. Šiemet K.Navickaitės ir visos jos komandos vėl laukia intensyvi ir kupina smagių nuotykių bei vaikiško juoko vasara – suplanuotos net kelios stovyklų pamainos.

Ypač K.Navickaitė džiaugiasi, kad šiemet viena iš jos stovyklų vyks Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Menų edukacijos centre. Pasak Kristinos, tai nuostabaus grožio vieta ant jūros kranto su kokybiškai įrengta, meniniams pasirodymams bei repeticijoms skirta vieta.

„Reikia prisipažinti, kad tiek man, tiek vaikams, kurie dalyvaus šioje stovykloje, labai pasisekė. Tai iš tiesų puiki vieta aktyviam ir prasmingam poilsiui, nes viskas vyks gamtos apsuptyje, miške ant jūros kranto – toli nuo miesto triukšmo ir prekybos centrų vilionių. Tai visiškai saugi vieta, nes teritorija yra aptverta, todėl vaikai į ją gali įeiti ir išeiti tik su specialiomis apyrankėmis. Pasistengėme, kad ir programa būtų įdomi ir tikrai, kaip kiekvienais metais, „nurautų stogą“. Stovykloje vaikų laukia įvairios pramogos, edukacinės veiklos ir, žinoma, šokiai“, – sakė K.Navickaitė.

Ji pastebėjo, kad COVID-19 pandemijos įspaudas iki šiol likęs vaikų elgesyje.

„Po karantino daugelis pasidarė uždaresni, drovesni. Anksčiau vaikai iškart rasdavo bendrą kalbą vieni su kitais ir labai greitai susidraugaudavo, o dabar jiems reikia daugiau laiko – kartais net keleto dienų, kol pradeda bendrauti ir „susiklijuoja“. Mano pagrindinė užduotis – visus matyti, įtraukti į bendrą veiklą. Kad neliktų nė vieno kažkur pasislėpusio ar užmiršto. Puikiai žinau, kaip vaikams svarbu pritapti ir būti mylimiausiems. Pati kažkada stovykloje svajojau ir siekiau būti mylimiausia vadovės mergaitė“, – šypsosi K.Navickaitė.

Stovyklose – naujos galimybės

K.Navickaitė stengiasi, kad vaikų stovykloje būtų aktyvios veiklos, tinkamos pačių įvairiausių pomėgių vaikams. Todėl stovyklose vaikai ne tik ugdo socialinius įgūdžius, mokosi prisitaikyti prie naujos aplinkos, susiranda naujų draugų, bet ir atranda naujus pomėgius, pavyzdžiui, vieni susižavi šokiais, kiti teatru, kokia nors nauja sporto šaka ar magijos pasauliu.

„Čia vyksta visko – nuo šokių ir kitų meninių užsiėmimų iki pačių įvairiausių sportinių veiklų. Visada stovyklaudami mokomės šokti ir būtinai tėveliams paskutinę dieną surengiame pasirodymą. Šokiai įtraukia visus vaikus – net ir tuos, kurie anksčiau niekada nešokdavo, pamėgsta šokti. Ne kartą yra buvę, kad stovykloje taip susižavi šokiais, kad rudenį pradeda lankyti šokių užsiėmimus. Turime ne vieną vaiką, kuris po stovyklos pradėjo šokti ir tai daro profesionaliai. Panašiai būna ir su kitomis veiklomis. Vaikams labai patinka, kad atlikėjai ar aktoriai atskleidžia pačias įdomiausias scenos užkulisių detales. Mūsų stovyklose užsiėmimus veda patys įvairiausi žmonės – nuo garsių aktorių, atlikėjų iki magų. Vaikai tikrai gauna paties įvairiausio ir kokybiško, įdomaus bei įtraukiančio turinio. Nes visi lektoriai, treneriai ir mokytojai yra stiprios, daug pasiekusios asmenybės, iš kurių tikrai yra ko pasimokyti.“

K.Navickaitė sako, kad stovykloje vaikai atsiveria, išryškina savo privalumus, susiranda naujų draugų ir, be jokios abejonės, stiprina savo socialinius įgūdžius. Visi be išimties būna įtraukti į bendras veiklas.

„Įdomiausia, kad net tie, kurie namuose atsikalbinėja ir yra įžūlesni, stovykloje prisitaiko ir tampa draugiški bei sukalbami. Būna, kad šeimoje tylūs ir ramūs stovykloje išdrąsėja, atsiskleidžia. Kartais net ir patys tėvai nustemba: ar čia tikrai mano vaikas? Sunku atpažinti. Pasitaiko ir visokių kuriozų dėl maisto. Išrankūs ir ne viską mėgstantys valgyti vaikai stovykloje staiga pradeda valgyti tai, ko namuose niekada nevalgydavo. Tėvai negali atsistebėti, kad po stovyklos, tarkime, pradeda valgyti varškę. Iš tiesų, matydami kitus vaikus, jie ir patys išdrįsta išbandyti kažką naujo, mokosi pritapti. Stovykloje vyksta pokyčiai, formuojasi nauji vaikų įpročiai.“

Gimsta pirmieji romantiški santykiai

K.Navickaitė sako, kad visi vaikai stovyklose elgiasi drausmingai, laikosi bendrų taisyklių ir per visus tuos metus dar nė karto neteko pastebėti darant juos ką nors neleistino. Tačiau naktimis vis tiek visada budi žmogus, kuris prižiūri bendrą tvarką ir neleidžia berniukų į mergaičių korpusą ir atvirkščiai.

„Niekada nemačiau nei rūkančių, nei kažkaip kitaip nusižengiančių stovyklos taisyklėms. Tikriausiai žino, kad su mūsų komanda nepajuokausi. Visada bandome pajausti, kur ta riba ir kiek galima jiems leisti. Aišku, vaikai susidraugauja, įsitraukia į žaidimus ir dažnai prašo leisti ilgiau pažaisti, nei numatyta stovyklos taisyklėse. Neretai tai leidžiame, tačiau vėlgi su priežiūra. Iš tos didžiulės atsakomybės visada einu tikrinti, peržiūriu visų kambarius. Paaugliai labai mėgsta kalbėtis ir tamsoje klausyti muzikos. Jiems, matyt, taip drąsiau, smagiau ir įdomiau. Man gražu, kai vaikai susidraugauja, įsimyli. Romantikos ir meilės istorijų tikrai nemažai būna. Visos tos istorijos labai gražios ir jautrios. Meilės istorijos ir mums, vadovų komandai, didžiulis iššūkis – esame ne kartą guodę ir patarimų davę, nes vaikai klausia, kaip elgtis, ar bučkį į žandą gali duoti ir kaip laiškus rašyti, kaip pasimatymui pasiruošti.“

Vieni kietiems tampa kaip šeima

Stovyklų vaikams organizatorės ir vadovė sako, kad per tą savaitę iš tiesų visi labai susidraugauja ir tampa artimi.

„Savaitė – ilgas laiko tarpas, todėl natūralu, kad vaikams reikia su kažkuo pasikalbėti. Visi taip susigyvename, kad tampame lyg šeima. O mes, vadovai, atstojame vaikams ir mamą, ir tėtį, ir senelį, ir močiutę. Tą savaitę mes jiems ir patarėjai, ir guodėjai, ir prižiūrėtojai būname. Prisirišame vieni prie kitų.“

Vaikų stovyklos ir pačiai Kristinai labai daug duoda: motyvuoja, įkvepia, grūdina ir ugdo.

„Tai itin intensyvus, aktyvus ir labai atsakingas metas. Man tai ir didžiulė atsakomybė bei iššūkis. Tikrai nemeluosiu: stovyklos laikotarpiu dirbame visas dvidešimt keturias valandas, nes visą laiką kažkas vyksta. Kalbu ne tik apie sportines ar menines veiklas, užimtumą ar maitinimą, bet ir buitį – žiūrėk vienam pilvą skauda, kitas kroviklio neranda, trečias įsimylėjo ar su draugu susipyko… Visą laiką privalome būti budrūs, negalime nė kiek atsipalaiduoti. Tai ir vargina, bet man šis nuovargis malonus. Tos tikros, nesuvaidintos vaikų emocijos ir begalinis dėkingumas atperka bet kokį stresą ir nuovargį.“

Vasara Kristinai pats darbymetis, todėl atostogauti ir jėgas po intensyvių vasaros stovyklų su vaikais atgauti planuoja tik rugsėjį. Liepa, rugpjūtis – pats darbymetis. Ir nors nuovargis po paskutinės pamainos būna didžiulis, emocinis pasitenkinimas savo veikla toks didelis, kad viską atperka.

„Vasaros pabaigoje visi mano artimieji su užuojauta ir gailesčiu į mane žiūri, nes būnu taip fiziškai išsekusi ir pavargusi, kad net paakiai patamsėja. Nepaisant to, jaučiuosi laiminga ir kupina geros energijos. Kai išlydžiu paskutinį vaiką, mane užlieja ypatingų jausmų lavina. Apima jausmas, kad štai dar viena vasara buvo prasminga. Mes tai padarėme ir padarėme labai gerai. O vaikų dėkingumas, nuoširdumas ir noras sugrįžti atperka viską. Išsimiegu gerai kelias dienas ir vėl galiu kalnus versti. O paskui dar ilgai vaikai tokias padėkos žinutes ir laiškus rašo, kad norisi verkti“, – šypsosi choreografė.

K.Navickaitei labai svarbus ne tik vaikų, bet ir tėvų grįžtamasis ryšys. Jų pastebėjimai, įžvalgos, įvertinimas ir net patarimai kitiems metams. Apibendrindama vasaros stovyklas, ji sako, kad dirbti su vaikais be galo sunku, bet kartu ir labai malonu.