Kristina Rimienė – apie 26 metus trunkančią santuoką, šeimos taisyklę ir išgelbėtą dukrą

Trumpa dosjė

• Mėgstamiausia spalva. Vandens.
• Gražiausias metų laikas. Vasara.
• Žaviausia epocha. „La Belle Epoque“.
• Mieliausias gyvūnas. Auginamos dvi cvergšnaucerės.
• Įdomiausia knyga. Jane Austen „Puikybė ir prietarai“.
• Mylimiausias papuošalas. Žiedas su akvamarinu.
• Įstrigusi daina. Daniela Spalla „Vete De Una Vez“.
• Erzinanti savybė. Fizinė – knarkimas, charakterio – noras būti aukščiau kitų.
• Didžiausia baimė. Artimo žmogaus netektis.
• Slaptas talentas. Šokis.

Jūsų vedama laida rodoma jau ne pirmą sezoną. Kaip manote, kas lemia jos sėkmę?

Labai smagu, kad per daugybę sezonų TV ekrane susibūrė nuolatinė mūsų auditorija ir ji nuolat auga. Nežinau, ar tai sėkmė, ar mūsų komandos sunkaus darbo rezultatas, tačiau mes stengiamės, niekada nestovime vietoje ir tiesiog mylime savo žiūrovus.

Jau ne kartą teko išgirsti mielą komentarą, kad vienos ar kitos laidos žiūrovės šeimos rytiniame sekmadienio kavos rituale dalyvauju ir aš su savo moterišku pasauliu (šypsosi).

Televizijose visuomet pilna gyvenimo būdo laidų, tačiau „Pasaulis pagal moteris“ išsiskiria dar ir tuo, kad mes turime „Floristinio deserto“ rubriką, joje kurdama gėlių kompozicijas stengiuosi puoselėti floristikos meną, rodyti naujas technikas, tendencijas ir taip edukuoti gėlių mylėtojus, ragindama pakelti Lietuvos floristikos profesinę kartelę.

Laida vadinasi „Pasaulis pagal moteris“. Ar tikrai mes gyvename kitokiame pasaulyje nei vyrai?

Mes pasakojame ne tik apie įdomias moteris, bet ir apie šaunius vyrus! Juk mus, moteris, traukia pačios įvairiausios temos – nuo įstabių pasaulinių rekordų, naujų technologinių išradimų iki vaikų auklėjimo ir virtuvės puodų. Na, ir, be abejo, mums įdomios istorijos, kurios sukasi ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus.

Vis dėlto sutikčiau, kad mūsų, moterų, pasaulis kiek kitoks. Takoskyra tarp vyro ir moters veiklų, pasaulėžiūros pastaruoju metu labai siaura, tačiau norėčiau galvoti, kad moterys kiek jausmingesnės, žaismingesnės, gležnesnės, gal smalsesnės ir tikrai labai daug galinčios. Tad nors ir ne visiškai skirtingai, į pasaulį mes visgi žiūrime kiek kitaip.

Moterims priskiriami ypatingi gebėjimai, tokie kaip intuicija. Ar teko įsitikinti jos galia?

Tikrai tikiu, kad moteriška intuicija, ypač kai įvykiai susiję su vaikais, yra be galo stipri. Pačiai teko tuo įsitikinti, kai su dukryte, kuri buvo dar kūdikis, po stipraus jos bronchinės astmos priepuolio atsidūrėme ligoninėje.

Nors sūpuojama mergaitė rimo, nuojauta sakė, kad kažkas yra ne taip. Namiškiai situacijos kritiškai nevertino, tačiau aš, vedama nežmoniško nerimo ir vos ne klykdama išlėkusi į koridorių šaukiausi pagalbos. Atbėgo praeinantis gydytojas ir konstatavo, kad dėl deguonies trūkumo dukrytė grimzta į komą... Gaivinimas truko apie 20 minučių, kol galiausiai buvo saugu ją išvežti į reanimaciją.

Iki šiol pagaugai eina per nugarą pagalvojus, kad, gulint stacionare, medikų apsuptyje, galėjo įvykti tragedija, o prižiūrinti gydytoja dar sugebėjo man priekaištauti, kaip aš galiu nežinoti, ar vaikas kosėdamas „loja“, ar ne... Laringitu mes dar nebuvome sirgę.

Ar domitės moteriškumu, jo puoselėjimo praktikomis?

Pastebiu, kad vienos moterys iš pažiūros yra labiau moteriškos, kitos kiek mažiau. Tai išprovokuoja charakteris, stilius, pomėgiai, veiklos. Man turbūt jau iš prigimties lemta būti jautria, gležna, moteriška moterimi (šypsosi).

Nors! Kai kuriu sudėtingiausius floristikos projektus, rekonstruoju namus, rašau mokslinius darbus, net vyrai stebisi, iš kur turiu tiek jėgos, vidinės stiprybės ir užsispyrimo.

Taigi užsiimti moteriškumo praktikomis man dar neteko, tačiau puoselėti moteriškąjį pradą, nenutolti nuo mūsų prigimties, mano akimis, yra svarbu, kad pasaulyje vyrautų pusiausvyra. In ir jang.

Ar įmanomas moteriškumo atsiskleidimas be motinystės?

Be jokios abejonės! Kaip ir gimdymas įmanomas per cezario pjūvį! Pavyzdys gal ir ne visai tinkamas, bet kai kažkada kompanijoje pasakojau, kad pagimdžiau, sulaukiau replikos: „Pagimdei? Ištraukė…“ (su abiem vaikais man darytas cezario pjūvis). Tai mane ilgam išmušė iš pusiausvyros.

Kurį laiką svajojau apie trečią vaikelį ir apie tai, kaip aš jį žūtbūt „pagaliau pagimdysiu“. Na, o moteriškumas, kaip minėjau, mano akimis, yra prigimtinis dalykas. Moteris ne tik turi gimdyti vaikus – ji turi puošti, o kartais ir gelbėti pasaulį.

Dažnai sakoma, kad moteris moteriai priešė. Ar jūsų gyvenime tai pasitvirtina?

Nesutinku su tuo. Turiu nuostabių draugių, kurių nematydama kurį laiką labai pasiilgstu. Jų vardas telefono ekrane man sukelia šypseną, o laikas kartu gyvenimą pripildo nuostabių emocijų.

Be abejo, esu patyrusi ir išdavysčių. Paaugliams tokie dalykai be galo svarbūs, tačiau kai tampi brandžiu žmogumi, nebekreipi dėmesio ir toliau eini savo keliu.

Kokia draugė pati esate?

Kartais turbūt ne pati geriausia (šypsosi). Bet gal taip manau, nes pati, net to nejausdama, keliu aukštus reikalavimus kitiems. Tad ir apie save savikritiškai pagalvoju, kad galėčiau dažniau paskambinti, pagirti, pradžiuginti dėmesiu ar malonia smulkmena.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? Kas padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą?

Vidinę pusiausvyrą man sugrąžina šeima ir namai. Būna, labai pavargstu, būna, labai išsibalansuoju, būna, nespėju. Bet ramybę visada randu su šeima. Laisvalaikio daug neturiu.

Be TV laidos kūrimo ir floristikos projektų Lietuvoje, suskaičiavau, kad per šiuos metus jau turėjau dešimt užsienio kelionių, ir dauguma jų buvo susijusi su profesionalios floristikos veikla. Ir nors kelionės man labai patinka, jaučiuosi pavargusi ir fiziškai, ir emociškai. Tad pastaruoju metu mėgaujuosi laisvalaikiu namuose, filmais, skaniu maistu ir buvimu su šeima.

Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą.

Su vyru kartu esame jau 26 metus ir, manau, iki šiol puikiai vienas kitą papildome. Vaikai – 16-metė dukra ir 13-os sūnus. Pastaruoju metu negaliu atsidžiaugti mūsų ketveriuke – kalbamės kaip lygūs, tariamės įvairiais klausimais, kartu juokiamės ir tiesiog mėgaujamės laiku drauge.

O dar visai neseniai tarp vaikų kabėjo paauglystės išprovokuoti karo kirviai (juokiasi). Nebuvo labai paprasta susikalbėti ir mums.

Kokia mama esate – palepinanti ar griežtesnė?

Jei tęstume moteriškumo temą, esu gana emocinga (šypteli). Šeimyna sako: jei mamai gerai, tai aplinkui harmonija, visiems gerai, bet kai blogai – tai labai jaučia ir aplinkiniai. Taigi vaikų auklėjimo procese būta visko.

Šiaip esu palepinanti, turbūt todėl vaikai dabar labiau klauso tėčio. Bet tikrai būnu ir labai griežta. Dabar jau mažiau, tačiau anksčiau vaikams teko užtektinai išklausyti ne tik griežtų, bet ir labai piktų nurodymų.

Kokias šeimos tradicijas ir asmeninius ritualus puoselėjate?

Tradiciškai svarbiausias šeimos šventes – Kalėdas, Velykas, gimtadienius – švenčiame kartu. Stengiamės kuo dažniau jas pažymėti ir su seneliais. Deja, tai ne visuomet pavyksta.

Tačiau mums svarbu ne tik didelėmis progomis būti kartu, bet ir puoselėti kasdieninį ryšį, tad visuomet vakarienę su vaikais valgome prie vieno stalo. Tai laikas dienos potyriams aptarti, pasidalyti smagiomis, o kartais ir nelinksmomis akimirkomis.

Netgi turime žaidimą „Dvi tiesos, viena netiesa“, kuris padeda prisiminti, kas išties svarbiausia per dieną įvyko. Jis labai naudingas, kai vaikai maži, – žaidimo forma buvo lengviau paskatinti juos atsiskleisti. O dabar tai liko tarsi smagus azartiškas užsiėmimas – rungtyniaujame, kuris netiesas įspės geriausiai. Kiekvienas pasakome po tris teiginius, o kiti šeimos nariai turi atspėti, kuris iš jų yra netiesa.

Kokias gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Gyvenimo patirtis mus moko geriausiai. Mes nesugebame mokytis iš kitų klaidų, tik iš savųjų. Viena pagrindinių mano išmoktų pamokų, kad žmogus negali įtikti visiems, todėl dabar vertinu tik tai, ką apie mane mano man rūpintys žmonės, ir nesistengiu įtikti visiems.

Noriu išmokti vadovautis ir principu gyventi čia ir dabar. Manau, ne viskas visiems pavyksta tobulai – mes darome klaidų, priimame netinkamus sprendimus, juos stengiamės taisyti, bandome keistis, būti geresni.

Tik visuomet prisiminkime, kad negalime kontroliuoti to, kas įvyko praeityje, bet galime kontroliuoti savo ateitį. Svarbiausia – gyventi ir stengtis mėgautis kiekviena diena!

Ar tikite likimu, Dievu, o gal kliaujatės tik savo jėgomis?

Paskutiniu metu pagaunu save net apie smulkmenas sau sakančią: „Taip Dievas sudėliojo... Vadinasi, taip ir turėjo būti...“. Taigi, taip, Dievu tikiu; jis lydi mane visą gyvenimą.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.