Kristina Sabaliauskaitė – apie šiuolaikinę mokymosi sistemą: „Manyje užvirė pyktis ir pasibaisėjimas“

Diskusijos pagrindu tapo jubiliejinio Kristinos Sabaliauskaitės vardo konkurso, skirto moksleiviams, tema. Pokalbyje dalyvavo rašytoja, praėjusio konkurso laureatė Mūza Svetickaitė ir leidyklos „Baltos lankos“ vadovas Saulius Žukas.

Užvirė pyktis

„Pirmiausia, galiu pajuokauti, kad šis konkursas ir jo idėja gimė iš pykčio, – renginį pradėjo rašytoja. – A.a. Leonidui Donskiui esu sakiusi: Leonidai, tu darai be pykčio, o aš iš pykčio. Kai sužinojau, kad mokyklose mokant kurti lietuvių kalbos ir literatūros rašinį laisva tema yra nurodyta instrukcija, manyje tiesiog užvirė pyktis ir pasibaisėjimas. Netgi sovietinės mokyklos laikais nebūdavo tokių dalykų.“

„Man tiesiog pagailo visų jaunų bundančių talentų, kurie yra spaudžiami į griežtus rėmus. Todėl pasiūliau leidyklai padaryti ką nors tokio, kur žmonės galėtų išreikšti save atleidę vadeles“, – teigė K.Sabaliauskaitė.

Būtent taip gimė idėja Kristinos Sabaliauskaitės vardo rašinio konkurso temoms – jose moksleiviai ėmė aptarinėti tam tikram laikotarpiui aktualias temas, kaip antai „Mano demonai“, „Ką man reiškia laisvė“, „Muzika mano gyvenime“, „Poezija mano gyvenime“ ir t.t.

„Nesibaigiant diskusijoms apie tai, kaip turėtų atrodyti literatūros dėstymas mokyklose, aš praėjusiais metais nutariau paklausti pačių moksleivių, kaip atrodytų jų svajonių literatūros pamoka. Šimtai rašinių, kurie suplaukė į konkursą, yra parašyti tikrai protingų, šviesių, skaitančių žmonių. Ne tokių, kurie žiūri, kaip čia nukirsti kampus ir nusimuilinti bei patingėti“, – kalbėjo K.Sabaliauskaitė.

Rašinį apie tai, ką reiškia laisvė, rašiusi M.Svetickaitė aptarė, koks šio konkurso vaidmuo jos gyvenime: „Šiame konkurse dalyvavau prieš trejus metus, kai dar buvau dešimtokė, o visame pasaulyje ir Lietuvoje buvo karantinas. Visos aplinkybės susiklostė taip, kad šis rašinys labai smarkiai prisidėjo prie mano tolesnių pasirinkimų ir iš dalies prie to, kur esu dabar. Kai pradėjau kurti šį rašinį, kaip tik artėjo 10 klasės kalbėjimo įskaita. Nežinau, kodėl bet ėmiausi graikų mitologijos, t.y. Sizifo mito.“

M.Svetickaitė minėjo ir didelį savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Jūratės Galinauskienės indėlį: „Šalia originalaus Sizifo mito ji man parekomendavo paskaityti Albert'o Camus kūrinį tuo pačiu pavadinimu. Taigi vienu metu ruošiausi kalbėjimui, rašiau rašinį konkursui, skaičiau A.Camus ir būtent tada susidomėjau filosofija, kurią šiuo metu kaip tik ir studijuoju.“

„Neįsivaizduoju, kur dabar būčiau, jeigu tuo metu nebūčiau atradusi filosofijos“, – apibendrino M.Svetickaitė.

M.Svetickaitės žodžiai privertė K.Sabaliauskaitę susigraudinti: „Tai yra muzika mano ausims. Noriu tik pridurti, kad skaitydama Mūzos rašinį, dar dabar labai gerai jį atsimenu, iškart supratau, kam skirti pirmą vietą. Pačiame rašinyje buvo regimas išlaisvėjimo aktas.“

Mokytojo indėlis

Prieš kviesdami į konkursą mokyklas konkurso organizatoriai nereikalavo, kad mokytojai prižiūrėtų rašymo procesą. Tačiau, kaip teigė S.Žukas, dauguma atsiunčiamų rašinių yra su nuoroda į mokytojo pavardę: „Kai kuriais atvejais jais didžiuojamės, nes jie paragindavo mokinius.“

Taip pokalbis pakrypo prie mokytojų indėlio į žmogaus išsilavinimą. Šiame kontekste K.Sabaliauskaitė svarstė apie išlaisvėjimą: „Ar įmanoma tą padaryti vienam? Taip, pirmiausia tai turi padaryti pats, tačiau turint užnugarį saugantį sąjungininką, kad ir labai tylų, tai ateina daug lengviau. Kovoti vienam yra labai vieniša ir sunku.“

Čia K.Sabaliauskaitė prisiminė savo mokytojas: „Visgi mokytojas mokytojui nelygus. Pavyzdžiui, kai atsirado reikalavimas laisva tema rašyti pagal instrukciją, Nacionaliniam egzaminų centrui vadovavo mano buvusi fizikos mokytoja, kuri buvo smurtautoja, tyli gniuždytoja, tad šį braižą labai puikiai atpažinau. Kita vertus, turbūt neturėčiau tiek pasitikėjimo savo literatūrinėmis galiomis, jeigu ne kita mokytoja Živilė Bandorienė, kuri dėstė 23-ioje mokykloje. Iš jos išėjo visa plejada aktorių, nes Ž.Bandorienė turėjo labai stiprų dramos būrelį. Be kita ko, ji buvo ypač charizmatiška, artistiška, įkvepianti, anaiptol ne visų mėgstama. Bet būtent todėl ji ir yra asmenybė iš didžiosios raidės.“

Apie poreikį turėti talentingą mokytoją moksleiviai rašė ir Kristinos Sabaliauskaitės vardo konkurso rašiniuose. „Jis gali būti šiek tiek keistas, ekscentriškas, bet jis turi būti asmenybė. Daug kas citavo Alfonsą Nyką-Niliūną ir jo mokytojo apibrėžimą. Manau, tai yra svarbu ir inspiruoja, nes kalbant apie tokią jautrią meno šaką kaip literatūra, kuri yra nukreipta į pačią žmogiškumo esmę, tai negalima to kalbėjimo paversti kažkokia katorga, monotonija. Taip netgi gali kilti konfliktas tarp to, kas yra literatūra, ir kaip ji diegiama.“

Tuo metu M.Svetickaitei buvo svarbu ne tik mokytojo autoritetas ir asmenybė, bet asmeninis ryšys su mokiniu: „Mokytojas neturi būti autoritaras, kurio nuolat bijoma, jis turi būti ir draugas, su kuriuo galima padiskutuoti apie rūpimus dalykus.“

Apie kokią literatūros pamoką svajoja moksleiviai?

Diskusijos metu K.Sabaliauskaitė atskleidė rašinio konkurse vyravusias tendencijas.

„Moksleiviai, rašę tuos rašinius, yra smarkiai per brandūs tai mokyklinei programai, kuri į juos žiūri kaip į kvailelius. Aptariami kūriniai neatliepia to, kuo jie gyvena“, – aštriai pasisakė rašytoja.

K.Sabaliauskaitė citavo II vietos laureato Dominyko Sušinskio iš Vilniaus jėzuitų gimnazijos IVc klasės rašinį: „Neabejotina, kad nemažai daliai mokinių lietuvių kalbos ar literatūros pamokos dažniau asocijuojasi ne su svajingais idealais, o su Sizifo akmeniu, kurį reikia ridenti į kalną dvylika metų <...>. Dėl to nereikia stebėtis, kaip literatūros pamokos gali koreliuoti su šiuolaikinio paauglio svajonėmis, jeigu jis privalo būti pasiruošęs parašyti rašinį apie žemės ūkio kultūrą valstybiniame brandos egzamine. Svarstytina, kokie kismai turėtų įvykti, kad į literatūros pamoką mokinys eitų ne kaip į frustracijos seansą, o kaip į kiekvieną dieną vykstančią šventę. Visų pirma, literatūros pamoka, apie kurią svajočiau, pasižymi diametraliai pakoreguotu autorių sąrašu. Praeitį vis dar veikia tokie autoriai kaip Salomėja Nėris, Vincas Krėvė-Mickevičius arba tautos poetas Justinas Marcinkevičius. Bendras šių autorių vardiklis – susižavėjimas socialistinėmis komunistų idėjomis. Sakysite, jų literatūroje tai neatsispindi? Taip, poemos apie Staliną ar bolševiko kelią, ačiū Dievui, švietimą reguliuojančios institucijos ir Lietuvos mokyklos nenagrinėja. Mokiniai šiais tekstais per egzaminus nesiremia. Visgi situacija svarstytina per kitą prizmę.“

„Vėliau jis rašo, kad privalomas literatūros autorių sąrašas yra simbolinis monumentas, juk tai, ką mokiniai skaito, formuoja jų pažiūras, gebėjimus ir kultūrinę savivoką. Ar tikrai norime išugdyti homo sovieticus mentalitetą teisinančią kartą? Kokia žinutė tuomet siunčiama jaunam protui istorijos pamokoje pasakojant, kaip S.Nėris važiavo į Maskvą parvežti Lietuvon Stalino saulės, o literatūros pamokoje giriant jos poetinę ekspresiją ir teikiant, kad autorės kūryba per tautos grožį, individo trapumą, tėvynę yra vertinga idėjiniu požiūriu. Atskirkime meną nuo politikos. Šių dienų Rusijos karas Ukrainoje akivaizdžiai demonstruoja, kad tokia nuostata tėra bevertė klišė. Beveik visuotinai manoma, kad šie du konceptai yra integralūs. Per kultūrą žmogus pažįsta pasaulį, o viskas, kas sąveikauja su pasauliu, neišvengiamai siejasi“, – citavo K.Sabaliauskaitė.

K.Sabaliauskaitė teigė, kad su S.Sušinskio požiūriu galima ginčytis, bet ji mano, kad jo požiūris iliustruoja, kaip aštriai jaunas žmogus apmąsto savo santykį su dabartimi ir aplinkiniu pasauliu.

Kas turi keistis?

Visgi rašytoja nenorėjo, kad šis pokalbis pavirstų į skundų laviną, tad pasiūlė pašnekovams pažvelgti į gerąsias praktikas.

„Noriu prisiminti jau mano minėtos mokytojos Ž.Bandorienės žodžius, pavyzdžiui, apie sovietinę literatūros dėstymo programą. Ji man sakė, kad anuomet vyravęs chronologinis dėstymas nebuvo visiškai blogas, nes sovietai jį buvo nuplagijavę nuo prancūzų bakalaureato. Ir aš šiuo metodu visai tikiu, nes ji sutinka su jauno žmogaus brendimo tarpsniais. Tarkime, vaikystėje galima pradėti dėstyti nuo pasakų, mitų, paauglystėje apie viduramžių literatūrą ir riterių romanus, žinoma, prieš tai perėjus Antiką... Ir taip po truputį pereiti prie šiuolaikinės literatūros“, – mąstė K.Sabaliauskaitė.

Ji apmąstė ir britų dėstymo praktiką: „Vis dėlto jie su klasikiniu literatūros kanonu moksleivius supažindina nuo ankstyvos vaikystės. Jie išleidžia adaptuotų klasikos knygelių tam tikrai amžiaus grupei, tarkime, mano dukra, būdama septynerių metų, jau galėdavo išvardinti 28-ias Williamo Shakespeare‘o pjeses. Tai yra prieinamas būdas, bet jis nekuria barjero tarp tradicijos ir skaitytojo.“