Kristina Sabaliauskaitė sulaukė aštrios kritikos: pateikė savo atsaką
Socialiniuose tinkluose užvirus diskusijoms apie tai, kad rašytoja Kristina Sabliauskaitė savo naujoje knygoje „Kaip skaityti meną“ („Baltos lankos“) nesudarė literatūros, kuria rėmėsi rašydama šią knygą, sąrašo, o taip pat galimai naudojosi kai kurių Lietuvos tyrėjų darbais, nenurodžius jų autorystės, sureagavo pati autorė ir leidykla.
Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose užvirė aštrios diskusijos dėl naujos K.Sabaliauskaitės knygos „Kaip skaityti meną“. Daugiausia buvo diskutuojama dėl dailėtyrininkės Rūtos Janonienės išsakytų minčių, kad K.Sabaliauskaitė savo knygoje net neužsiminė, kokiais Lietuvos ar užsienio šalių menotyrininkų darbais rėmėsi analizuodama kūrinius.
K.Sabaliauskaitės pozicija
Pirmadienį vakare pranešimą spaudai išplatino leidykla „Baltos lankos“, kuri leido K.Sabaliauskaitės knygą. Jame išreiškiama pačios rašytojos pozicija.
„Aprašydama kūrinius knygoje vaikams ir paaugliams „Kaip skaityti meną“ laikiausi įprastinio tokiais atvejais ne mokslinio, o populiarinimo žanro, kuris visada yra itin supaprastintas, „suvirškinęs“ daugybę įvairiausios literatūros ir faktelių, kylantis ir iš daugiamečio bendrojo išsilavinimo. Įprastai ir europiniai tokio tipo vaikiški ar paaugliams skirti muziejų, ir menotyrininkų leidiniai (jei tik jie nėra mokykloms aprobuoti vadovėliai), pristatantys dailės pagrindus ir chrestomatinius kūrinius, nėra papildomi mokslo darbui privalomomis tyrimų apžvalgomis, išnašomis ir mokslinės literatūros sąrašais; o ir eseistinio pobūdžio knygose apie meną moksliniams tekstams būdingos nuorodos paprastai nededamos.
Vaikų ir paauglių knygų pabaigoje kartais pateikiamas „Siūlomos literatūros sąrašas“ – tačiau tai būna amžiaus grupei pritaikyta literatūra (lietuviškai apie Lietuvos meną vaikams ir paaugliams praktiškai jos neturime). Suprantu, kad tokio dailės vaikų ir paauglių populiarinimo pobūdžio kūrinys, pagal europines praktikas adaptuotas Lietuvoje esantiems meno objektams, be to, vieno objekto apraše originaliai jungiantis technologinę, stiliaus ir ikonografinę informaciją bei vaikams skirtas įvairenybes ir kūrybines užduotis, yra naujas dalykas Lietuvoje, kurio nelabai yra su kuo palyginti.
Socialiniuose tinkluose kilusios diskusijos parodė, kad toks papildomos literatūros poreikis egzistuoja, o autorių teisės yra jautri, daug dėmesio susilaukianti ir švietimo reikalinga tema visuomenėje. Abu dalykai labai sveikintini. Esu už kuo didesnį įsigilinimą į meną, todėl ateityje papildysime knygą rekomenduojamos literatūros sąrašu“.
Leidyklos pozicija
Leidykla „Baltos lankos“ taip pat paskelbė ir savo poziciją:
„Dirbdami tiek su teksto, vaizdo, garso kūrėjais Lietuvoje, tiek su užsienio autoriais siekiame, kad autorių teisės būtų visapusiškai užtikrinamos ir gerbiamos. Leidyklai „Baltos lankos“ autorių teisių apsaugos klausimas labai svarbus. Neabejojame, kad autoriams, kurių knygas leidžiame, – taip pat. Tai taip pat reiškia, kad pasitikime autoriais, jų žiniomis ir sprendimais.
Kristinos Sabaliauskaitės vaikams ir paaugliams skirtam meno populiarinimo, eseistikos žanro leidiniui „Kaip skaityti meną“ nėra taikomas reikalavimas pateikti akademiniams tekstams būdingas detalias nuorodas ar šaltinius, tačiau gerbiame Lietuvos mokslininkų ir menotyrininkų įdirbį, girdime jų pastabas, todėl šią knygą papildysime literatūros sąrašu ir citatų šaltiniais“.