Kino aktorė Kristina Savickytė jau ne vienerius metus save atiduoda vaikams. „Matau, kad galiu jiems būti naudinga. Be to, svarbu tėvus šviesti apie vaikų auginimą, todėl aktualias temas gvildenu ir radijo laidoje“, – šypsosi studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja, radijo laidos „Tėvystės įkvėpimai“ vedėja.
Ar tiesa, kad pastaruoju metu daugiausia savo laiko skiriate veikloms, susijusioms su vaikais?
Tiesa. Su vaikais dirbu seniai, anksčiau dirbau „Tele bim-bam“ estetinio lavinimo mokyklėlėje. Reikėjo laiko, kol prisijaukinau šį darbą. Vis save grauždavau, kad duodu jiems nepakankamai daug. Tačiau, laikui bėgant, užsiimdama šia veikla, ėmiau jaustis vis geriau. Supratau, kad su vaikais noriu ir galiu dirbti.
Po Lietuvą supurčiusių smurtinių istorijų su vaikais, pagalvojau: o ką aš pati galiu padaryti, kad mūsų visų požiūris į vaikų auklėjimą keistųsi? Supratau, jog reikia kuo daugiau šviesti tėvus, kad būtų gerai rasti vietą, kurioje galėtume dalytis savais rūpesčiais, problemomis, juk sunku būna visiems. Taip „Žinių radijuje“ gimė laida „Tėvystės įkvėpimai“, į kurią kviečiu įkvepiančius žmones, savo srities profesionalus dalytis mintimis apie vaikų auginimą.
Ar, rengdama tokią laidą, ieškote ir sau svarbių atsakymų į klausimus?
Žinoma. Galiu sau leisti prabangą man rūpimus klausimus spręsti su žmonėmis, kurių net nepažįstu. Visos temos, kurias gvildename laidoje, man labai įdomios. Pati kiekvienąkart sužinau ką nors naujo. Įkvėpimo sulaukiu ir iš klausytojų, kurie po laidos dalijasi savo įžvalgomis, dėkoja.
Smurto prieš vaikus tema Lietuvoje dabar ypač aktuali. Turite nemažai drąsos, kad taip atvirai prieš visą Lietuvą kalbate apie savas patirtis...
Gyvename laiku, kai vyksta pokyčių, kai norime pabėgti nuo smurtinės kultūros, bet nemokame, nežinome, kaip tai padaryti. Man labai aktuali smurto tema, nes pati vaikystėje buvau auklėta rykštele. Tuo metu tai nebuvo įvardijama kaip smurtas. Tačiau apie tai kalbu, nes galiu pasakyti, kaip neigiamai toks auklėjimas veikia: užaugi be savivertės, pasitikėjimo savimi, nežinai, kas tau patinka ir kas ne. Labai daug laiko ir pastangų reikia tam, kad atsitiestum, suprastum, kas esi, ką nori daryti ir kas tau iš tiesų svarbu. Kai gimė mano jaunėlis Motiejus, supratau, kad galiu motinystę išgyventi kitaip. Turėjau sau daug priekaištų dėl pirmagimių dvynių auginimo. Esu ir joms pliaukštelėjusi per užpakalius.
Esate ir studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja ir programų sumanytoja, kviečiate tėvelius su mažyliais į Mažųjų teatro ir judesio užsiėmimus. Ko juose 1–2 metukų mažyliai gali išmokti?
Tokie kūrybiniai užsiėmimai naudingi ne tik vaikučiams, bet ir jų tėvams. Pastariesiems jie padeda geriau sutarti su savo atžalomis, suprasti, kad bet koks smurtas prieš vaiką yra blogai, kad yra daugybė būdų, kaip kūrybiškai galima su mažaisiais bendrauti. Tokie užsiėmimai gerina santykius tarp tėvų ir vaikų, o mažiesiems tokia veikla labai naudinga.
Remdamasi sava patirtimi, išleidau pasakų su namų teatro receptais knygą „Kuriame pasaką“, kuri, tikiu, daugeliui padeda kasdienybėje.
Jūsų pačios dukterys jau aštuoniolikmetės. Koks jausmas apima supratus, kad du vaikai jau užaugo?
Jausmas keistas. Labiausiai dėl to, kad suvokiu, kaip greitai bėga laikas. Kai vaikai maži ir nešiojame juos naktimis, dūsaujame: o Dieve, kada gi visa tai baigsis, kada gi užaugs? Tačiau paskui staiga pamatome, kad visa tai liko praeityje, kad vaikas jau užaugo! Tai, žinoma, pakerta kojas. Iš kitos pusės, suprantame, kad jau laikas paleisti atžalas. Aišku, jei baigusios mokyklą dukros išvyks mokytis į užsienį, jų ilgėsiuosi, labai trūks tos bendros trinties. Tačiau namuose dar yra Motiejus, kuris kitąmet eis į pirmąją klasę.
Kaip jums dabar atrodo, ar mes, piršdami vaikams savo nuomonę, labiau jiems padedame ar trukdome gyventi?
Tai man labai svarbi tema. Pati mėtausi tarp dviejų kraštutinumų dažnai abejodama, kur paspausti vaikus, o kur paleisti. Žiūrėdama į Motiejų, matau, kad, kai paleidžiu savo įtampą ir lūkesčius, jam lengviau. Tačiau nesakau, kad vaikams nereikia turėti ribų. Taisyklės būtinos! Mums patiems nelengva jų laikytis, tačiau taip svarbu suprasti, kad šešiametis jau gali pats priimti atsakingus sprendimus, pavyzdžiui, įrenginėjant namus, savo kambario interjerą gali kurti ir pats.
Tarp jūsų vaikų nemažas amžiaus skirtumas. Kas buvo sunkiausia auginant dukteris ir kas – sūnų?
Dukterims turėjau ir tebeturiu daugiau lūkesčių. Man atrodė, kad geriausiai žinau, kaip kas turi būti. Su Motiejumi gal irgi būtų buvę panašiai, jeigu jis būtų elgęsis taip, kaip galvojau, kad turi elgtis visi vaikai. Tačiau jis buvo kitoks: vežime negulėjo, automobilio kėdutėje nesėdėjo, kai pradėjo valgyti, buvo nevalgus, ilgą laiką tik mano pienu buvo gyvas... Prieš beveik trejus metus, kai kėlėmės į naują būstą, sakiau, kad jokių šunų pas mus tikrai nebus. Bet štai – namuose turime šunį, kurio labai reikėjo mūsų Motiejui. Tai rodo, kad mano vidinės sienos griūva. Augindama dukras nebuvau tokia kantri, kaip dabar. Tačiau su savimi nemažai dirbu. Mūsų požiūrį į vaikų auginimą keičia informacija, kurią gauname, darbas su savimi, kai bandome išsiaiškinti svarbius dalykus, ir, žinoma, pats vaikas.
Panašu, kad jūsų laikas sau susijęs su asmeniniu augimu, seminarų lankymu, knygų skaitymu?
Taip, esu žmogus, kuris labai nori mokytis. Štai netrukus skrisiu į Londoną, kur vyks įdomūs mokymai. Man labai rūpi asmeninis augimas. Tačiau esu išranki – man svarbus ir mokytojas, kuris perteikia žinias. Informacija turi mane labai įkvėpti. Beje, ir pati vedu mokymus darželių auklėtojams. Supratau, kad mokymasis mus labai pripildo. Kartais gal iš užsiėmimų išsivežame ne konkrečius įrankius, padedančius mums profesiniame darbe, o labai svarbią išgirstą frazę, kuri po to gelbsti kasdienybėje, užaugina sparnus.
Kalbant apie laiką sau, dar skaitau knygas, lepinuosi masažais ir kartais – saldžiu pietų miegu. Pamiegoti per pietus retai pavyksta, bet, jei galiu, nepraleidžiu šio malonumo (šypsosi).
Esate aktorė. Ar netrūksta vaidmenų kine, teatre?
Teatre niekada nevaidinau. Kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mūsų niekas nemokė, kad darbo turime ieškotis patys. Buvome mokomi sėdėti ir kantriai laukti tol, kol kas nors pakvies. O užsienio teatro mokyklose ypač daug dėmesio skiriama mokymams, kaip save pateikti, parduoti.
Esu dirbusi kine, televizijoje. Pastovumo ten nebuvo. Tad ir gimė studija „Šilkaus pupa“. Anksčiau daugiau vesdavau renginių. Kartais vedu ir dabar. Vis dėlto norisi daugiau jėgų atiduoti vaikams. Kai atsirado vidinė ramybė, pradėjau savęs klausti, ko dar norėčiau. Teatro man netrūksta gal todėl, kad neturiu darbo jame patirties. Ar norėčiau suvaidinti kokį vaidmenį kine? Taip, norėčiau. Filmuotis man patinka, nors tai nėra ypač lengvas darbas. Tačiau supratau, kad pasiilgau lygiaverčio santykio su kitu aktoriumi. To tikrai trūksta, jau garsiai pradėjau apie tai kalbėti. Žinau, kad gaunu visa, ko noriu (šypsosi). Nebūtinai iš karto, bet viskas ateina, tik reikia mokėti palaukti.
O jums nebūna taip, kad vienu metu sulaukiate labai daug įvairių pasiūlymų?
Aišku, būna. Kai daug metų gyveni nuo projekto iki projekto, gavus pasiūlymą, kartais baisu ir atsisakyti. O jeigu kito nebus? Tačiau mokausi atsirinkti tai, ko man iš tiesų reikia, ką noriu daryti. Labai aiškiai susiplanuoju laiką, todėl žinau ir tai, kiek laiko galiu skirti savanorystei. Labai dažnai esu kviečiama dalyvauti renginiuose, kuriuose nėra jokio biudžeto. Tačiau, jei neatlygintinų darbų limitas jau būna išnaudotas, taip ir pasakau tiems, kurie kviečia. Turiu 24 valandas per parą, per jas reikia ir pinigų uždirbti, ir su šeima pabūti, ir sau laiko skirti... Tad svarbu pačiai gerai susiplanuoti laiką.
O televizijos netrūksta?
Ketverius metus buvau „Dviračio šou“ vedėja, dirbau po keturias dienas per savaitę. Tai buvo gana intensyvu. Iš karto patekau į aukštos kokybės projektą. Gal todėl vėliau buvau išranki televizijai. Bet kokia kaina būti joje man tikrai nereikia. Ramiai susitaikiau su tuo, kad manęs tenai nėra. Televizijos man netrūksta. Kol kas savęs joje nematau.
Esate aktyvi, dirbate ir kituose Lietuvos miestuose, neretai lankotės užsienyje. Ar tame sparčiame gyvenime gebate stabtelėti ir pasimėgauti vidine ramybe?
Kartais ištisas savaites sukuosi tame darbų rate nestabtelėdama. Būna, kad savaitės išauga į mėnesius, kai turiu ilgą darbų sąrašą ir jį vykdau. Tačiau, jei pati nesustoju, tuomet sustabdo gyvenimas: arba apsergu, arba, vos prigulusi, krintu į letargo miegą... Idealiausia tuomet, kai matau, kad tarp darbų turiu valandėlę kitą ir sąmoningai skiriu ją sau. Tam, kad pajusčiau vidinę ramybę, man užtenka pasilepinti masažu. Tada ir vėl galiu grįžti prie įprastų darbų. O šeštadienį dažnai sau sąmoningai pasakau, kad neatsakinėsiu į jokius laiškus ir žinutes. Tuomet kitą dieną padarau dvigubai! Svarbiausia – sutarti su savimi.