Aktorės Kristinos Savickytės-Damanskienės (36) dvynėms Gabijai ir Justinai tuojau sueis dvylika, o pagrandukui Motiejui – vos du mėnesiai. Sveiką berniuką žydromis akimis ir dideliais žandais Kristina augina pagal prieraišiosios tėvystės principus.
„Tai visiškai priešingai, nei mūsų mamas mokė sovietiniais laikais, – šypteli Kristina. – Svarbiausia – įsiklausyti ir atsiliepti į vaiko poreikius: jei jis rėkia, visiškai nereiškia, kad reikia leisti išsivėdinti plaučiams. Reikia stengtis sukurti saugią aplinką, tada mažylis taps drąsesnis ir savarankiškesnis.“
Šiais laikais madinga vaikus auginti ekologiškai. Kodėl ir tu nusprendei sauskelnes iškeisti į vystyklus?
Pagrindinis mano motyvas – Motiejaus sveikata, bet džiaugiuosi, kad bent taip prisidedu prie švaresnės gamtos. Dar vidury nėštumo maniau, kad vystyklai – ne man, kad tai – nesąmonė, tačiau gimus sūnui viskas natūraliai susidėliojo. Šiais laikais, kai yra skalbyklių, džiovyklių, tai – vienas juokas.
Tik kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: kartu su vystyklyste atsiranda ir natūrali higiena. Jau žinau, kada Motiejus nori kakoti, todėl vos pamačiusi ženklus nešu jį į vonios kambarį ir laikau virš vonios, kol atliks reikalus.
Tačiau stengiuosi to pernelyg nesureikšminti: jei pavėlavome – tiek to. Nešneku apie kokius nors stebuklingus dalykus, atvirkščiai, kalbu apie mamos ir vaiko ryšį, kuris dėl evoliucijos, civilizacijos šiais laikais kiek nutrūko.
Motiejų augini visiškai kitaip nei dukras?
Praėjo daug laiko. Be to, Motiejus – vienas, tai – daug paprasčiau: dviejų virš vonios „nepakabinsi“ (juokiasi). Tačiau net augindama dvynes nejaučiau didelio streso, nepamenu, kad man būtų buvę sunku.
Mums su vyru pasisekė: dukrų nekamavo diegliai ar kitokie negalavimai, tad augo tyliai ir ramiai. Ir dabar, ir tada buvau rami – pasiklioviau intuicija, jaučiau, kas geriausia mano vaikams.
Kaip tavo pasirinkimą vertina vyras?
Kaip ir kiekvienoje šeimoje, viskas vyksta palaipsniui: bandau Linui papasakoti, užkrėsti jį savo pavyzdžiu, entuziazmu. Mūsų požiūris į vaikų auginimą panašus, turbūt todėl mes ir gyvename šeimoje, abu nusprendėme susilaukti dar vieno vaikelio. Savo vaikams norime visko, kas geriausia. Linas man palieka laisvę spręsti ir prisitaiko prie to, ką darau, kaip moka ir gali. O aš stengiuosi jo neskubinti ir nespausti. Jam ir sesėms specialiai nupirktos daugkartinės sauskelnės su knopkytėmis, kurias prireikus galėtų be vargo užsegti, – su vystyklais lai mama ir žaidžia (juokiasi).
Auginti tris vaikus – darbas ne iš lengvųjų. Meilės ir kantrybės užtenka visiems?
Kol kas Motiejus smarkiai mane uzurpavęs – vien žindymas atima labai daug laiko ir žodžio „palauk“ čia negali būti. Kartais mergaitėms tenka užmigti ir be vakarinio mano bučinio, bet tai – laikina. Kol kas sunku pasakyti, kaip bus, tačiau iš draugių, kurios turi daugiau nei du vaikus, žinau, kad reikės daugiau laiko planuojant, reikės galvoti, kada ir kaip pabūti vien su mergaitėmis. Jos jau po truputį lipa į paauglystę, tad jei pražiopsosime šį jautrų laiką, galime meškos paslaugą pasidaryti. Dabar iš mūsų su Linu gyvenimas reikalauja gudrumo ir strategijos.
Iš dukrų kartais išgirstu: „O Motiejus tavęs per dieną neužknisa?“ Suprantu, jos to klausia todėl, kad jas jau užknisa (juokiasi). Nenoriu joms užkrauti Motiejaus, kaip mums tėvai užkraudavo brolius ir seseris. Žinoma, paprašome šiek tiek padėti, bet stengiamės, kad jos nejaustų, jog brolis – kančia ir prievolė.
Turbūt kvaila klausti, ar laiko sau randi?
O ką reiškia „laikas sau“? Prieš gimdymą nuėjau į grožio saloną, man padarė pedikiūrą, apsikirpau, nusidažiau plaukus – žinojau, kad greitai tam neturėsiu laiko. Laikas sau ir yra laikas, kurį leidžiu su Motiejumi. Jokia motinystė negali apsieiti be pasiaukojimo.
O scenos ar filmavimo aikštelės nepasiilgsti?
Mano darbas – čia, namuose. Kol kas nuostabiai jaučiuosi būdama namų šeimininke, kaip bus vėliau – pažiūrėsime. Esu laiminga, kad dėl Lino darbo galime negalvoti, jog mūsų šeimai trūksta duonos ir man reikia dirbti. Šiais laikais motinystė labai nuvertinta: atrodo, jei augina vaiką, moteris nieko neveikia. O juk užauginti žmogų – dar ir koks darbas! Niekada pernelyg nesureikšminau savo veiklos, statuso, todėl karjeros praradimas ir visiškas atsivertimas į šeimos moterį nė kiek negąsdina. Manęs reikia Justinai ir Gabijai, Motiejui, tad karjera gali palaukti. Jei nepalauks, didelės tragedijos nematau...