Kristina Sviderskaitė: „Sukurti kolekciją nuo XS iki XXXXL dydžio moterims paskatino mamos istorija“

Naujoji kolekcija vėl neįprastu pavadinimu – IRO IRO. Kristina, papasakokite, kaip jis gimė ir ką reiškia?

Aš mėgstu kolekcijoms pasirinkti įdomius iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus žodžius. IRO IRO – tai japoniškas žodžių junginys reiškiantis „įvairus“. Taip norėjau užkoduoti, kam skirta kolekcija – įvairioms moterims. Dažnai savo kolekcijos pavadinimams ieškau žodžių japonų kalbos žodyne, nes ši estetika labai artima mano kūrybai ir įvairius jos elementus aš transformuoju kurdama.

Savo naują kolekciją IRO IRO pristatote kaip skirtą visoms ir įvairioms moterims. Skamba kaip marketinginis triukas, taigi papasakokite plačiau, kas po tuo slepiasi?

Šią kolekciją pradėjau kurti, galima sakyti, atvirkščiai. Kadangi šiais metais gavau Lietuvos Kultūros Tarybos menininko stipendiją didesnių dydžių moteriškų drabužių kolekcijai sukurti, iš pat pradžių ir galvojau vien apie XXL ar XXXL dydžius. Bet baigiantis kolekcijos kūrimo laikotarpiui pagalvojau, jog vėl gausis tam tikra diskriminacija ir ką galvos ir rinksi, pavyzdžiui, S dydžio moteris? Todėl nusprendžiau sukurti ir mažesnio dydžio drabužių. Taip gimė kolekcija, kurioje yra drabužių nuo XS iki XXXXL dydžių sudėjimui. Ir modeliais pasirinkau tris skirtingo sudėjimo moteris.

Nenoriu skirstyti, jog vieni drabužiai skirti tik XXXL dydžiui, o jau kiti tik – XS, tiesiog norėjau parodyti kūno sudėjimų ir tipažų įvairovę. Todėl ją galiausiai ir dedikavau – visoms ir įvairioms moterims. Man atrodo, nesvarbu, koks moters gyvenimo būdas, pomėgiai, amžius, profesija ar kūno sudėjimas – visos nori rasti tinkamų drabužių ir atrodyti išskirtinės ir stilingos.

Kaip gimė idėja sukurti drabužius ir apkūnesnio sudėjimo moterims? Ne daugelis iš dizainerių imasi šios srities.

Ši kolekcija man labai ypatinga, nes idėja jai gimė labai anksti, gal dar vaikystėje, kai mačiau savo mamos ir drabužių santykį. Mano mama yra nestandartinio kūno sudėjimo ir labai dažnai matydavau jos nusivylimą ir savęs nuvertinimą, nes tiesiog arba nebuvo jos dydžio rūbų arba tie, kurie buvo iškart pridėdavo plius 50 metų arba tiesiog atrodydavo siaubingai. Ir net maža būdama, galvojau, negi neįmanoma sukurti gražių ir stilingų rūbų visokioms formoms?! Taip šita mintis glūdėjo kažkur giliai, o nuosava mama jau buvo aprėdyta (juokiasi).

O praeitais metais rašydama paraišką LKT stipendijai, ėmiau ir ryžausi šiai temai – sukurti kolekciją didesniems dydžiams. Ir gavau stipendiją!! Apie šitą neužpildytą nišą dažnai užsimindavo ir pačios klientės, kurios ateidavo individualių užsakymų. Jos norėdavo atrodyti stilingai, bet nerasdavo savo dydžio drabužių. Taigi šita tema visur kirbėjo netoliese, neliko nieko kito – kaip tik jos imtis.

Kristina, kaip vyko pats šios kolekcijos kūrimo procesas? Ar susidūrėte su sunkumais, o galbūt buvo netikėtai lengvų momentų? Pasidalinkite.

Na išties šitas kolekcijos kūrimas buvo visai kitoks. Kadangi išsirinkau kelias skirtingo sudėjimo moteris ir pagal jų figūras taikiau drabužius, tai konkretesnius rezultatus mačiau tik per primatavimus. Ypač iki pirmojo primatavimo buvo gan nemažai nerimo ir nepasitikėjimo ar gera kryptimi einu, bet po jo atėjo suvokimas, kad kažkas tikrai gero gausis. Aš kartu gavau nemažai pamokų, kaip drabužį padaryti kuo universalesnį, jog tiktų ir S ir XL dydžiui. Susidūriau su praktiniais klausimais, kokį audinį geriau rinktis, kokias konstrukcijas ar detales. Ir nors kūrimo procese buvau nemažai neužtikrintumo, bet viskas bandymų ir eksperimentų būdu aiškėjo ir galutiniu rezultatu džiaugiuosi.

Šią kolekciją pristatėte „showroom'o“ renginiu, kuriame buvo buvo galima gyvai išvysti ir pasimatuoti kolekcijos drabužius. Kaip kilo tokia mintis ir kaip sekėsi?

Apie tokį pristatymo būdą jau galvojau kuris laikas, nes pasirodžius naujai kolekcijai visada atsiranda nemažai klienčių, kurios nori pamatyti drabužius gyvai ir pasimatuoti. Ir tai visiškai suprantama, nes matyti ekrane drabužį yra viena, o pačiupinėti jį gyvai – visia kita. Todėl kilo mintis padaryti kelių dienų renginį, kur galėčiau sutikti klientes ir pati parodyti joms kolekciją, papasakoti apie kūrybos procesą.

Ir pats „showroom'o“ renginys buvo tikrai jaukus. Labai džiaugiuosi, kad galėjau skirti laiko individualiai kiekvienai klientei, padėti pasirinkti geriausiai tinkančius drabužius, pažiūrėti kokių individualių drabužio korekcijų reikėtų, patarti su kuo ji galėtų derinti naujus drabužius. Ir dar kartu išgerti kavos.

Jau pati pirmoji apsilankiusi klientė išpildė šios kolekcijos kūrimo tikslą. Su ja buvome pažįstamos gan ilgą laiką, esu kūrusi keletą drabužių jai individualiai, nes turint nestandartinę figūrą jai sudėtinga rasti tinkamų drabužių. Ir buvo labai fainas momentas, kai ši moteris apsirengė vieną komplektą ir jai tiko! Mačiau jos akyse ir kūno kalboje atsiradusi pasitikėjimą savimi, pamatymą save visai kitaip ir taip gera man buvo viduje. Tai tokiu ir terapiniu ir socialiniu projektu šita mano naujoji kolekcija tapo.

O apibendrinant šią patirtį, tai labai vertinu kiekvienos klientės dėmesį ir laiką, džiaugiuosi, kad jos grįžta ir pasitiki mano kūryba ir vizija. Manau, jog ateityje šį formatą tikrai kartosiu.

Šis ruduo buvo ypatingas ne tik nauja kolekcija, bet ir kitais pokyčiais. Jūsų kurtas prekės ženklas „Kristina S Studios“ virto į „Kristina Sviderskaitė“. Kodėl nusprendėte, jog reikia pavadinimo kaitos?

Nusprendžiau grįžti prie šaknų (juokiasi). Tiesiog kadangi nuo pat pradžių drabužius kūriau kaip dizainerė, o ne kaip prekės ženklas, tai nusprendžiau, jog mano vardas ir pavardė geriausiai ir atspindės mano kūrybą.Noriu kuo asmeniškiau ir artimiau pristatyti savo kuriamus drabužius.

„Kristina Sviderskaitė“ kurtus drabužius pritaiko pagal individualius žmogaus išmatavimus. Tai gan reta šiame skubančiame vartojimo pasaulyje, kodėl nusprendėte taikyti tokį principą kūryboje?

Kadangi kurdama matau, kokie žmonės skirtingi, tai daryti vien standartinius S, M, L dydžius atrodo labai siauras požiūris. Ir galiausiai vis tiek nebus drabužis 100 procentų tinkamas. Mano tikslas, kad mano sukurti drabužiai būtų nešiojami ir džiugintų, o ne būtų apsirengti tik kartą. Todėl suprantu, jog tame pačiame S dydyje gali būti nemažai variacijų. Vienų klubai platesni, kitų rankos ilgesnės ir panašiai. Praktika rodo, jog tų standartinių žmonių tai realybėje nelabai būna (juokiasi).

Todėl ir pagalvojau, jog optimaliausias variantas šioj vietoj – drabužį siūti pagal individualius išmatavimus. Mes visus drabužius siuvame po užsakymo, po jo paprašome žmogaus atsiųsti reikiamus išmatavimus. Kartais būna įdomių situacijų, pavyzdžiui, neseniai viena klientė tik būdama penkiasdešimties sužinojo, kur yra jos žastas! ir pačiai buvo juokinga.

Man patinka tas individualus bendravimas su klientėmis. Taip, tai reikalauja daugiau laiko, bet džiaugsmas gavus iš klientės laišką, kaip viskas tinka ir patinka, atperka. O taip pat tai ir tvaresnis kūrybos būdas, nes nelieka prigamintų visų dydžių drabužių sandėlyje, o ir grąžinimų elektroninėje parduotuvėje būna retai. Aš manau, jog toks požiūris skatina ir klientą atsakingiau žiūrėti į drabužį, juk jis buvo kurtas ir pritaikytas specialiai jam.

Fotogalerija: