„Buvau įpratusi scenoje vaidinti fėjas ir princeses, o čia staiga – skarelė ant galvos... Ženklas, kad jau metas į pensiją? Ženklas“, – juokiasi baleto solistė Kristina TARASEVIČIŪTĖ (37). Smulkutė šviesiaplaukė ansamblio „Lietuva“ šokio spektaklyje „Žemaitė N.18(0)“ įkūnijo Žemaitę – ir netikėtai su žymia rašytoja atrado daug bendro.
Atleisk, bet išoriškai į Žemaitę tu visai nepanaši. Nebent – savo valia, užsispyrimu?
Čia ir yra įdomiausias dalykas. Šį vaidmenį choreografės Aušros Krasauskaitės spektaklyje pakaitomis kuriame dviese: šiuolaikinio šokio šokėja Gintarė Vaitiekūnaitė ir aš. Fiziškai tikrai nesu panaši į savo heroję: net mano mama, žiūrėjusi spektaklį, pareiškė, kad aš tam vaidmeniui per smulkaus sudėjimo. Bet požiūriu į pasaulį, gyvenimo rokenrolu mudvi labai panašios. Esu turėjusi vaidmenų, su kuriais kovodavau, nerasdavau ryšio: vaidinant ypač dramatiškų likimų moteris tekdavo žiūrėti visokias „TV pagalbas“ ir „Farus“, ieškoti vaizdų iš barų...
Būdavo sudėtinga, nes tai – ne aš. O šįkart net nustebau: kai prasidėjo vaidmens kūrimas, istorinių faktų analizė, nuolat lydėjo jausmas, kad tai visiškai atskleidžia mane. Kai man kas nors nepatinka, visada pasakau garsiai. Jei ko nors nenoriu, tai ir nedarau, ir – atvirkščiai: jei ko nors noriu, degu tuo, tai ir darau, nors niekas aplink nepritaria. Spektaklyje yra graži scena, kai Žemaitė po Pirmojo pasaulinio karo atvyksta į Ameriką rinkti lietuviams pinigų: aplinkiniai jai vis bando nurišti žemaitišką skarelę, gėdija: „Kaip tu atrodai“, o ji vis tiek kovoja už tą skarą, nes tai – jos identitetas.