Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius: „Dabar ir duonos trupinį reikia dalinti pusiau“

Tykiame Vilniaus priemiestyje aplink Seilių namus vis dar pūpso pavasarinės pusnys. Iš kamino vingiuoja baltas dūmelis, virtuvėje pukši kavos aparatas, pro didžiulius langus besiskverbianti saulė nušviečia jaukią svetainę – ir užgriebia vaikišką vežimėlį kampe. Elžbieta knirkteli, paskui apdovanoja bedante šypsena. „Pažiūrėk, – Kristina tiesia fotografiją, – ar panaši?“ Nuotraukoje – vyresnėlė Barbora prieš trylika metų. „Tikras kopipeistas“, – juokiasi Edmundas. Jiedu visai nepanašūs į nuvargusius, nemigo naktų nukamuotus naujagimio tėvus: Kristina švyti palaiminga ramybe, Edmundas dideliame glėbyje išdidžiai sūpuoja mažąją – ir abu pasakoja, kad vaikų auginimas visgi – ne vargas, o didelis džiaugsmas.

Rodos, jūs laimingai gyvenote ir iki šiol: abu padarėte puikią karjerą, sukūrėte gražią šeimą, užauginote talentingą dukrą. Nebuvo sunku pasiryžti dar vienam kūdikiui?

Kristina: Tikrai norėjome dar vieno vaiko, bet kalbant atvirai – jei ne Edmundas, vargu ar būčiau tam pasiryžusi. Pirmąją dukrą auginti nebuvo lengva: taip jau sutapo, kad jai gimus Edmundas gavo stipendiją ir išvyko studijuoti į Ameriką. Neprieštaravau, nelaikiau vyro įsikibusi, atvirkščiai – pati raginau važiuoti, nes tokia galimybė pasitaiko nedaugeliui. Dainavimo mokykla Bostone – puiki, net geresnė už Julliard’ą, o Edmundas apdovanotas ypatingu balsu – jam buvo tiesiog skirta ten būti. Tačiau mudviem su Barboryte vienoms buvo labai nesaldu...

Edmundas: Ir man buvo nelengva tai ištverti. Manau, studijuoti Amerikoje reikėjo gerokai anksčiau – kol dar buvau vienas, be šeimos. O turint šeimą tai tampa per sunku: ji lyg magnetas traukia grįžti namo. Skrisdavau per Atlantą bent kartą per mėnesį, kad dukrą pamatyčiau, o kai reikėdavo užtrenkti namų duris ir grįžti į Bostoną, verkdavau krokodilo ašaromis... Baigęs studijas pasirašiau kontraktą, porą mėnesių dainavau Čikagos operoje, dar prasidėjo koncertai Bostone – taip susiklostė, kad beveik keturis mėnesius negalėjau parvykti į Lietuvą. Ir ką gi – grįžusio manęs Barbora neatpažino. Mane ištiko šokas! Tada tvirtai apsisprendžiau: gana tų amerikų, šeimos daugiau niekada nepaliksiu.

Kristina: Edmundas yra Jautis, jis ragais įsikibęs į šeimą (šypteli). Kai Barbora ūgtelėjo, o mes pagaliau radome savo vietą po saule, aplinkiniai man ėmė tai tyliau, tai garsiau aiškinti, kad jau laikas gimdyti antrą. Tylomis pykdavau. „Viešpatie, – galvodavau, – gal jūs užsičiaupkite, juk nežinote, kaip man buvo sunku...“ Mintį apie antrą vaiką prisileidau tuomet, kai Barborai buvo kokie aštuoneri. Bet paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta...

Antrojo vaikelio teko ilgokai palaukti?

Edmundas: Barbora prašė sesutės ar broliuko, mes patys irgi norėjome, bet žinai, kaip būna su tais norais: žmogus trokšta vieno, o gamta diktuoja ką kita. Darbas, stresas, įtampa viską sureguliuoja savaip. Tiesa, specialiai nieko nedarėme, nebuvo taip, kad gerdami kavą susigriebtume: oi, jau dvylika, metas ant staklių (juokiasi). Gyvenome normalų gyvenimą, bet vis pasvajodavome: susėdę vakarienės kartu pasimelsdavome, kad tas vaikelis ateitų į šeimą.

Baigęs studijas pasirašiau kontraktą, porą mėnesių dainavau Čikagos operoje, dar prasidėjo koncertai Bostone – taip susiklostė, kad beveik keturis mėnesius negalėjau parvykti į Lietuvą. Ir ką gi – grįžusio manęs Barbora neatpažino. Mane ištiko šokas! Tada tvirtai apsisprendžiau: gana tų amerikų, šeimos daugiau niekada nepaliksiu.

Dar papasakosiu vieną smagu nutikimą. Užpraeitą vasarą per tvorą išsikalbėjau su pažįstamu architektu: jis pasakojo, kaip gilinasi į fengšui teoriją. „Jei nori, – pasiūlė, – pavaikščiokime po tavo namą ir pažiūrėkime, kas energetiškai gerai ir kas ne.“ Įėjęs vidun jis džiūgavo, kad viskas pastatyta idealiai pagal fengšui, bet svetainėje staiga stabtelėjo. „Ar bandote susilaukti vaikų?“ – paklausė. Sumurmėjau, kad taip, tik nelabai išeina. „Suprantama, – pareiškė jis, – nes židinį pastatėte vaikų zonoje. Jūs juos tiesiog „sudeginate“. Aišku, židinio neišgriausite, bet yra viena išeitis, – kad numalšintumėte neigiamą energiją, reikia ant židinio pastatyti veidrodį.“ Nepasakyčiau, kad labai paisiau tos teorijos, bet veidrodį ant židinio vis dėlto padėjau. Ir ką gi: po kelių mėnesių – bac ir yra!.. Tie, kurie anksčiau mus ragino gimdyti, dabar ėmė gąsdinti: „O jūs nebijote lauktis vaiko tokiame amžiuje?“ Koks jau čia tas amžius, leiskite paklausti? Mes jaučiamės jauni! Turime galybę draugų ir giminių užsienyje: daugelis ten tokių metų tik pirmą vaiką gimdo!

Kristina: Smagiausia buvo ateiti pas Barborą į Šv. Juozapo mokyklą. Aš lyg ir nepatoginausi: kaip kiti tėvai žiūrės į nėščią brandžią mamą? Bet žiūriu – klasėje dar dvi tokios pat mamytės kaip aš (juokiasi). Tai ir pagimdėme visos iš eilės... Gydytoja vėliau man prisipažino: „Tas jūsų kūdikis buvo mano metų projektas...“ Ji žinojo apie galimą riziką, todėl jaudinosi, o aš buvau rami: nėštumas ir gimdymas praėjo tikrai sklandžiai. Matyt, tai labai individualu: viena penkiasdešimtmetė gali pagimdyti sveiką vaiką, o kita ir dvidešimties nebesugeba pastoti. Kaip Dievo duota, taip ir yra.

Koncertuoti laukimosi laikotarpiu nebuvo sunku?

Edmundas: Kristina labai gerai jautėsi, bet žinios apie kūdikį viešai skelbti neskubėjome: juk tai labai intymu. Visi puls sveikinti, o, neduok Dieve, kokia nelaimė – vėl visi eis ir klausinės, kas čia nutiko... Visokių košmarų mes perėję, taigi laukti norėjosi ramiai – ir kažkaip pavyko išsaugoti tą ramybę.

Kristina: Sklandžiai nešiojau, nepriaugau daug svorio. Edmundui aplinkiniai net prikaišiodavo: „Tai žmonai valgyti neduodi?..“ Žmonės kažkodėl galvoja, kad nėščiai moteriai reikia tik ilsėtis ir nieko neveikti, todėl man buvo neramu, kaip visuomenė reaguos į nėščią dainininkę. Bet viskas buvo gerai. Kai laukiausi ketvirtą mėnesį, skridau į Maskvą – ambasada kvietė į koncertą, o tuomet ambasadorius pakvietė vykti į tremtinių vietas Irkutske. Kai ten skridau, buvau jau šeštą mėnesį neščia, giminės panikavo... Bet gydytojai leido, o ir aš jaučiausi puikiai. Mudvi su mažąja buvome susitarusios: „Nori gyventi? Tai leisk mamai dirbti.“ Ir ji leido! Susiplanavome koncertus iki pat pabaigos, tik naujamečio jau nebeplanavau – ir dėkui Dievui...

Elžbieta skubėjo Naujuosius metus sutikti su jumis?

Edmundas: Oi, kaip skubėjo!.. Pamenu, namie vakarieniaujant Kristina gana šaltai, be panikos sako: „Gal jau važiuokim.“ Pagalvojau – vėl dėl ko nors susijaudino, visgi nėščia, jautriau į viską reaguoja. Sakau: „Gerai, pabaik valgyti, nuvažiuosime, pasitikrinsi.“ Toliau valgome, bet ji padeda šakutę: „Ne, visgi važiuokim dabar.“ Tašytė jau buvo sukrauta, mes čiupt už jos – ir į kelią. Maniau, nuvažiuosime ramiai, be nervų, bet vos išsukus iš kiemo ji sako: „Gal, teti, paspausk.“ Tada supratau, kad tikrai reikia paspausti.

Kristina: Šeštadienis, gruodžio 30-oji... Galvoju, Dieve, ar klinikose kas nors dirbs? Į priimamąjį atbėgome bėgte, paklausiau, ar yra daktarų. Darbuotoja nusijuokė: „Žinote – net ne vienas.“ Savo gydytojai net nebeskambinau: buvo man išrinkusi profesorę, bet kur ten ieškosi... Edmundas vėliau juokėsi: „Nespėjau į sieną atsiremt – ir jau vaikas gimė!“ O aš galvoju, kad tie tenorai – kaip juvelyrai: jiems tokios gražios mergaitės pavyksta (juokiasi)!

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai namuose atsirado mažylė?

Edmundas: Barborą, būdavo, paguldome ir žiūrime didesnėmis akimis negu ji į mus. Visgi pirmas vaikas – nei patirties, nei interneto tada neturėjome... O šitą vaiką vos paėmiau ant rankų – ir iškart viskas stojo į vietas. Kai gimė Barbora, gyvenome Šeškinėje, nuomojomės butą ketvirtame aukšte, o dabar turime namą: auginti kūdikį čia tikrai patogiau. Vakar išleidau merginas į parduotuves, likau su mažąja, ji pradėjo niurgzti, aš ją į vežimėlį – ir visur po namus važinėju. Ateis pavasaris – į terasą išvešim, statau stiklinę verandą, kad būtų galima vežimėlį palikti. Ir kiek energijos atsirado, kiek norų ir tikslų! Žmonės sako: ateina vaikas – visi gyvenimo planai pasitraukia į šoną. Mums – atvirkščiai!

Kristina: Zuikeli, taip yra dėl to, kad mes dalinamės vaiko auginimo džiaugsmais. Nėra taip, kad visi rūpesčiai tik vienam tenka – pasiskirstome krūvį. Pirmą savaitę mažajai reikėjo susiorientuoti, kada čia diena ir kada naktis, bet dabar visai neblogai miega. Jei tik būna nerami, ilgiau paverkia, Edmundas tuoj ateina manęs gelbėti: „Viskas, keičiamės.“ Barbora iš pradžių į žinią apie kūdikį reagavo sudėtingai – visgi daug metų buvo viena, nerimavo, kaip čia bus, gal taps nereikalinga... Bet kai atsirado sesė – gimė meilė iš pirmo žvilgsnio. Barbora labai atsakinga, puikiai moka pasirūpinti sesute: ir sauskelnes keičia, ir čiūčiuoja. Kai išvažiuojame koncertuoti ir paliekame ją su močiute Elžbietos prižiūrėti, močiutei belieka tik valgį paruošti.

Edmundas: Kai gimė Barbora, abi močiutės dar buvo jaunos ir dirbo visu tempu. Dabar jau kitaip, taigi pagalbos daugiau.

Beje, kaip išrinkote mažylei vardą?

Kristina: Derinome prie šeimos: jeigu pirmas vaikas gavo karališką vardą, tai ir antram toks priklauso. Juk net ir duonos trupinį dabar reikia dalinti pusiau.

Edmundas: Aš laikausi nuomonės, kad vaikui reikia duoti visą vardą, o ne trumpinį. Kieme galima ir sutrumpintu vardu šaukti, bet pase įrašyk visą, aristokratišką. Elžbieta reiškia „Mano Dievas didis“.

Edmundai, ar galima teigti, kad tėčiai labiausiai myli būtent dukras?

Edmundas: Žinote – tikrai taip. Kai gimė antroji dukra, festivalyje sutikau žinomą verslo magnatą. Jis paplojo per petį: „Tai jau senatvei apsirūpinai?“ Anot jo, sūnų tiek ir tematysi – kepurę užsidės ir nueis į žmonos giminę, o mergaitė visada paskambins, paglostys, pasirūpins...

Kristina: Tarp mudviejų su Barbora puikus ryšys, bet tetis jai yra viskas. Aš kartais gal net pavydžiu... Bet ką čia kalbėti: dukros gimsta ar sūnūs, turėti gražią šeimą yra nuostabu. Nelabai tikiu tomis moterimis, kurios aiškina, kad nenori turėti vaikų ir vertina tik karjerą.

Edmundas: Gal ir yra egoistiškai mąstančių. Žinoma, gyventi be šeimos – komfortiška, viskas tik sau ir dėl savęs. Bet juk nebūna karjeros iki gyvenimo galo – nebent miršti penkiasdešimties. Pamenu, studijuodamas Amerikoje ypač skaudžiai supratau, kad šeima yra svarbiausia, kai nusižudė du pasaulinio garso solistai. Abu gyveno vieniši, jiems buvo apie šešiasdešimt, karjera ėjo į pabaigą, jautėsi nebereikalingi... Liko vieni su savo plakatais ir įrašais – o daugiau nieko. Bostone turėjau bičiulį dėstytoją: nešiojo žiedus su deimantais, važinėjo ferariu, gyveno „Hilton“ viešbutyje – bet vis guosdavosi man, koks jaučiasi vienišas... Vis dėlto gamta taip sutvėrė, kad žmogui reikia kuo nors rūpintis. Tik tuomet pajunti tikrąją laimę.