Kristinos istorija. „Tik tu gali vienu metu ir daužyti, ir gydyti mano širdį“

Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.

Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.

Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.

Lyg žaibas trenkė, kai mes susipažinom, kažkas suvirpėjo. Dažniausiai būna, kad vaikinas suranda savo tą vienintelę, išrinktąją, ypatingą merginą. Bet šį kartą buvo viskas kiek kitaip...

Aš jį susiradau ir galvojau, kad jis bus ta mano kita obuolio puselė, mano gyvenimo partneris, bendražygis, antroji pusė, kad viskuo su juo dalysimės, tačiau, kad justų tą patį ypatingą jausmą man, jam kažko trūko...

Tą dieną buvo labai slogi nuotaika ir pagalvojau, kaip man tai pakeisti, kad niekada nesijausčiau daugiau tokia vieniša, liūdna, nusiminusi, susikausčiusi. Kad turėčiau dėl ko stengtis, jog norėčiau siekti kažko daugiau, savų tikslų, kurie motyvuotų mane tobulėti.

Ir štai radau jį. Parašiau jam pirma.

Žengiau pirmąjį labai svarbų žingsnį mūsų draugystės pradžios link. O jis iš pradžių net nesuprato, iš kur atsiradau. Mus skyrė didžiulis atstumas. Aš gyvenau Lietuvoje, o jis Vokietijoje. Lyg tyčia anksčiau visada svajodavau apie Vokietijos miestus, kad kada nors tikrai norėčiau ir turėčiau pamatyti kažką daugiau, ne vien tik leisti laiką Lietuvoje.

Bendraudavome kas dieną vis dažniau ir daugiau. Kiekvieną kartą jis būdavo labai rūpestingas, teiraudavosi, kaip aš laikausi, kaip man sekasi Lietuvoje.

Taip ir gimė mūsų jausmai, pamilome vienas kitą. Svajodavome, tikėdavomės, kad greitai būsim kartu amžinai ir niekada neišsiskirsime. Deja, viskas buvo kiek kitaip...

Greitai aš sužavėjau tave, nereikėjo tam labai daug laiko, tapom vis artimesni. Susirašinėdavome iki iš naktų, kartais kalbėdavome per „Skype“, kad galėtume vienas kitą ir išvysti.

Nežinau iš tiesų, kokie jausmai jį tuo metu buvo užplūdę, bet man tuo metu daužydavosi širdis, smarkiai virpėdavo visas kūnas... Niekada su niekuo nejaučiau tokio jausmo. Ir, manau,  daugiau nebejausiu.

Jis man sakė, kad greitai pas mane atvažiuos, nes labai nori mane pamatyti, išvysti mano gražiąsias, spindinčias akis. Jis nuolat kartodavo, kad mano akys turi kažką tokio, kas užburia, priverčia virpėti.

Aš laukiau, ilgai ir kantriai laukiau jo. Kol čia atvažiuos ir pagaliau būsime kartu. Taip bėgo dienos, keitėsi metų laikai, kaitinanti vasara virto gražiuoju ryškiaspalviu rudeniu, po to gatves užklojo baltas baltutėlis sniegas, atslinko žiema ir, žinoma, galiausiai – gamtos pabudimu vadinamas pavasaris.

Nedaug belikus iki vasaros ir mano geros draugės vestuvių, pagaliau jis rado laiko ir man, sugalvojo atvažiuoti pas mane, būtent šiuo metu! Kai pasakė šią naujieną, buvau tokia laiminga, skraidžiau padebesiais... Įsivaizdavau, kaip bus gera, smagu kartu, kaip mes džiaugsimės vienas kitu, vienas kito draugija. Gyvenau šiuo laukimu.

Gegužės 21-oji – tai diena, kuri turbūt niekada neišsitrins man iš atminties. Susitarėme, kur susitikti tą dieną. Jis paskambino ir, vos išgirdusį tą vyrišką jo balsą, suvirpėjau. Žinojau, kad jis šalia, kažkur netoli – tai buvo tobulas jausmas.

Pagaliau pamačiau jį. Žodžiais vargu ar išeitų apibūdinti tą jausmą. Iš karto supratau, kad bus jis tas vienintelis vaikinas. Iš tos laimės net ir kalbėjimo dovaną praradau. Daugiausia šnekėjo jis, pasakojo apie savo gyvenimą už tūkstančio kilometrų nuo manęs.  

Pavaikščiojom po Gedimino prospektą, daug šnekėjom, bent jau bandėm, nes jis šnekėjo su manimi angliškai, o mano dar tada anglų kalba buvo ne kokia, trūko įgūdžių.

Vėliau nuėjome į kavinę, maloniai pasibuvome, užsakė man visko, ko tik norėjau. Išėjome į lauką, ir mus sulijo dieviškas lietus. Davė jis man savo striukę, kad nesušlapčiau. Buvo tokia romantiška akimirka. Man tai buvo pats pačiausias nepaprastas laikas, praleistas kartu. Tiek juoko, tiek visko... O tu vis burbuliavai po nosimi, kaip tau nepatinka toks oras, tas lietus... Juk gimei Turkijoje, tad esi pripratęs prie šiltų orų.

Esu stipri su juo, o be jo – niekas...

Nuėjome pas jį į svečius. Tvirtai mane apkabino. Niekada nesijaučiau tokia saugi, kaip tada su juo, į ausytę kažką pakuždėjo labai mielo ir gražaus. Užbūrė mane savo žodžiais, komplimentais, savo idealia išvaizda. Apkabinęs staigiai mane pabučiavo. Pajutau lyg būtų kas nukrėtę iš vidaus.

Nusivedė mane į savo kambarį, paprašė užsimerkti ir palaukti. Aš taip ir padariau. Laukiau ir akimirką pagalvojau, gal man pasipirš, juk vis dėlto planavom ateitį kartu, rimtą draugystę, net ir apie vestuves, apie vaikus šnekėjom, kaip abu dviese norime sukurti šeimą...

TAIP PAT SKAITYKITE: Ilgalaikių santykių paslaptys: ar tikrai intymumas yra pats svarbiausias?

Jis grįžo ir liepė man atsimerkti. Tai buvo pavėluota gimtadienio dovana man – pakabukas, pats gražiausias, kokį tik buvau mačiusi... Ir aš jo laukiau beveik 9 mėnesius. Buvau nustebinta tokiu jo atidumu, kad vis dėlto nepamiršo pasveikinti.

Skruostu nuriedėjo džiaugsmo ašara, apšokinėjau jį, apglėbiau, pasakiau, kad „jis man – viskas šiame gyvenime‘‘.  Jis žiūrėjo ilgai į mano žalias akis ir šypsojosi man, o aš žiūrėjau į jo rudas lyg angliukai akis. Bučiavomės ilgai, nežinau, iš meilės ar tos vadinamos aistros, bet jausmas buvo nerealus.

Viskas greitai baigėsi. Jis man liepė važiuoti namo, nors turėjome visą savaitgalį drauge praleisti. Sudaužyta širdimi išvažiavau namo, kitą dieną dalyvavau draugės vestuvėse, dar kitą rašiau jam, bandžiau susitarti susitikti, bet jis nenorėjo.

Nepaminėjau vieno gan svarbaus dalyko. Kai susitikom ir ėjom pasivaikščioti, prisėdom parkelyje ir jis pasakė, jog mano, kad mes galime likti tik draugais ir nieko daugiau... Taip daugiau ir nesusitikome.

Jam išvykus jaučiausi tokia vieniša, nesaugi, niekam nereikalinga, stengiausi, tikrai stengiausi jį pamiršti, negalvoti apie mūsų akimirkas, praleistas kartu. Bendravau su kitais, bet įsitikinau, kad tokio kaip jis tiesiog nėra ir nebus! Bendravome, tačiau susirašydavome vis rečiau...

Galvojau viskas bus baigta, bandžiau susitaikyti su ta mintimi. Ilgai jam nieko nerašiau, ištvėriau net visą savaitę, tai man tikrai ilgas laiko tarpas. Atsirado pirmas, paklausė, kaip laikausi, ar viskas man gerai...

Širdutė suplazdėjo vėl, taip pat, kai pirmą kartą tave pamačius. Ir pačios nuostabai, pradėjom artėti vis labiau ir labiau, artimi tapome net ir per atstumą.

Tapome geri draugai, šnekėdavom apie viską. Geriausia tai, kad buvome atviri vienas kitam, nuoširdūs, pasitikėjome vienas kitu. Vis dažniau man jis pirmas rašydavo.  Mane tai stebino, bet taip pat ir labai džiugino. Kai man būdavo labai blogai, jis tapdavo man vieninteliu ramsčiu, visada išklausydavo, patardavo, ką daryti, kaip viską sutvarkyti. Jis man padėjo augti, keistis, sustiprėti.

Kai buvome susitikę, pasirodžiau jam labai vaikiška, tas jam labiausiai ir užkliuvo. Į gyvenimą su jo pagalba pradėjau žiūrėti visiškai kitaip, subrendau kaip asmenybė. Susiradau išsvajotą  ir labai mylimą darbą, jaučiuosi labai dėkinga jam už tai ir už viską. Kiek tik bandėme susitikti antrą kartą, vis neišeidavo. Gal tiesiog reikia pripažinti pačiai sau, kad nelemta?

TAIP PAT SKAITYKITE: Sėkmės istorija: mergina atsikratė pusės savo svorio – 60 kg – ir nuskynė laurus modelių konkurse

Šiuo metu palaikome ryšį, negaliu sakyti, kad neskaudina manęs toks bendravimas. Bet be jo būti negalėčiau. Be jo nematau savęs. Esu stipri su juo, o be jo – niekas... Lyg tuštuma viduje atsiveria, kai susipykstam, ar kai ilgiau neišgirstu iš jo naujienų.

Dabar jau dveji metai, kaip bendraujam, ir nežinau, tikrai net nenujaučiu, kas bus ateityje – ar dar bendrausime, ar pasuksime skirtingais keliais. Net nenoriu pagalvoti, kad galiu jo netekti, kad ir šitokio bendravimo, nors retsykiais, bet vis tiek tai geriau negu likti be jokio. O gal vis dėlto jau seniai esu jį praradusi?

Tik jis moka daužyti vienu metu mano širdį ir taip pat ją išgydyti.   

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“. Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt.