Kristupas Krivickas: „Tradicijos padeda būti geresniais žmonėmis“
Laidų prodiuseris ir vedėjas Kristupas Krivickas visuomenei žinomas ne tik kaip žmogus iš televizoriaus ekrano. Daugiavaikis tėtis daugelį žavi atsidavimu žmonai ir jų keturiems vaikams. Šįkart jį kalbiname „Taip ir ne“ rubrikai.
Kam sako TAIP
Tradicijoms. Tiek tautinės, tiek šeimos tradicijos žmogui yra labai svarbios. Jos padeda šiame skubančiame ir besikeičiančiame pasaulyje jaustis tvirčiau. Tradicijos tarsi inkarai – jie laiko, kad nežinia kur nenuneštų išorinės srovės, kurios gainioja į visas puses ir išmuša žemę iš po kojų. Istorinis įvairių tradicijų kontekstas padeda mums puoselėti savo tapatybę. Tiek senosios lietuviškos, tiek iš senelių, prosenelių perduodamos kiekvienos šeimos savitos tradicijos padeda tapti ir būti geresniais žmonėmis. Mūsų šeimoje tradicijos labai vertinamos. Mes jų laikomės ir jas puoselėjame, kiek galime.
Pritariu laikinam susilaikymui nuo maisto ar tam tikrų produktų, nes pasninkas susijęs su tradicijomis.
Laikui su šeima. Visada ir visas mano laikas yra skirtas šeimai. Mūsiškė tokia didelė, tiek daug reikalų, kad neišvengiamai visas laikas yra arba buvimas su šeima sprendžiant tam tikras problemas, arba džiaugiantis smagiomis akimirkomis. Vien gimtadienių kiek!
Aš esu visiškas šeimos žmogus. Gyvenu su šeima, dėl šeimos, šeimoje... Tai mano nuolatinė būsena ir ji atsako į klausimą, ar aš esu laimingas – mano šeima yra mano laimė.
Pasninkui. Pritariu laikinam susilaikymui nuo maisto ar tam tikrų produktų, nes pasninkas susijęs su tradicijomis. Man, kaip aktyviai ir sveikai gyvenančiam žmogui, priimtina tinkamai maitintis ir pasninkauti. Ar mes laikomės visų pasninko tradicijų? Ne visada. Bet visada žinome, kada tradiciškai numatyti tokie laikotarpiai ir kartais papasninkaujame. Tiesa, man dažnai nutinka taip, kad pasninkauju vasarą. Nors tradiciškai nenumatyta, bet sveika, ypač kai pradedi jausti, kad jau pats organizmas nori apsivalyti.
Meditacijai. Medituoju keletą kartų per savaitę. Mūsų kiokušin karatė treniruotės prasideda ir baigiasi minutėmis, kurių metu susidėlioji mintis, paleidi visas ramybės neduodančias problemas, kasdienius reikalus ir rūpesčius.
Praktikuoju ir kitokias meditacijos formas: medituoju bėgdamas, plaukdamas, vedžiodamas šunį, kai įveikiant ilgą distanciją ir laikantis tam tikro kvėpavimo ritmo sukoncentruoju mintis į save.
Labai mėgstu meditaciją prie jūros, užsimerkus, klausant bangų ošimo. Tokios susikaupimo akimirkos padeda atsiriboti, pajausti savo vibe’ą, kurio paprastai mes kiekvieną dieną negirdime per aplinkinį triukšmą.
Meditacija yra vieno žmogaus užsiėmimas, pabuvimas su savimi. Ir nors man jis svarbus, nesu fanatikas. Nemedituoju valandomis ar ištisomis savaitėmis, tuo užsiimu po truputį ir reguliariai.
Viešajam transportui. Kur nors būnant, keliaujant viešasis transportas yra didelis gėris, ypač greitieji traukiniai, metro, tarpmiestiniai autobusai. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Japonijoje, viešasis transportas taip išvystytas, kad važinėjama milisekundės tikslumu. Žmonės pasaulio didmiesčiuose net neįsivaizduoja, kaip gyventų be viešojo transporto. Žinoma, ne mažiau svarbu ir saugumas bei komfortas, kurie ten aukščiausio lygio.
Na, o Vilniaus viešojo transporto srityje yra nemažai problemų, kurias būtina spręsti. Tačiau, kad ir koks netobulas sostinės viešasis transportas būtų, mūsų šeimai jis labai reikalingas. Auginant keturis vaikus be jo būtų tiesiog neįmanoma užtikrinti, kad visi laiku būtų ten, kur reikia: mokyklose, būreliuose ir kt.
Kam sako NE
Patyčioms. Esu kategoriškai nusistatęs prieš patyčias, nes jos žeidžia, skaudina, žaloja vidinį vaikų ir jautresnių žmonių pasaulį.
Esu kategoriškai nusistatęs prieš patyčias, nes jos žeidžia, skaudina, žaloja vidinį vaikų ir jautresnių žmonių pasaulį.
Paprastai dėl patyčių kenčia silpnesni, o tai apskritai prieštarauja mano pasaulėžiūrai. Aš visada ginu silpnuosius.
Nesvarbu, kalbėtume apie psichologines, fizines, žodines ar netiesiogines patyčias – bet kokiai jų formai sakau griežtą „ne“.
Tinginystei. Tinginystė yra yda, su kuria reikia dirbti. Ji tūno kiekvieno iš mūsų viduje ir bando prasimušti. Kai tik užmiega visi kiti pojūčiai ir savybės (pareigos jausmas, veržlumas, aktyvumas), žiūrėk, tinginystė jau po truputį bando lįsti, dominuoti. Vien nuolatinė kova su ja jau yra gerai (šypsosi).
Tinginyste kažkas galėtų pavadinti ir meditaciją, bet aš kalbu apie tokią, kuri neturi jokios vertės, kuri neskatina nei judriai, nei sveikai gyventi, nei šviestis, nei domėtis. Man tinginystė asocijuojasi su stagnacija, dideliu pilvu ir tamsa.
Greitajam maistui. Bendrąja prasme esu nusistatęs prieš nesveiką maistą, tačiau ne kategoriškai. Greitasis maistas vaikams yra tam tikra pramoga, kurią mes retkarčiais leidžiame ir patys pasimėgaujame. Tačiau paprastai visa šeima maitinamės sveikai.
Kultams. Visuomenėje vyraujantis gražaus kūno kultas nebūtų blogas dalykas, jei skatintų rūpintis savimi, pasitempti, gyventi aktyviau, koreguoti mitybą. Tačiau grožio kultas yra tam tikras viešas standartas ir tas, kas jo neatitinka, pradeda jaustis nepatogiai. Man tai nepriimtina. Aš esu už laisvus pasirinkimus. Mano nuomone, bet koks kultas (asmenybės, literatūros, kino) yra žalingas. Žmogus neturi jaustis nevisavertis, jei autoritetu laiko kitą žmogų, jei neskaitė tam tikrų knygų ar nematė kokių nors kultinių filmų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sandra Žutautienė: „Aukoti reikia, tačiau yra žmonių, kurie tuo piktnaudžiauja“