Krivė Inija Trinkūnienė: „Vis daugiau porų tuokiasi, krikštija vaikus pagal lietuviškus papročius"

Pastebite tendenciją, kad vis daugiau porų, tarp jų ir garsių, nori būti sutuoktos pagal senovės baltų apeigas?

Iš tiesų yra tokia tendencija. Daugėja žmonių, kurie nori susituokti pagal tradicinius lietuvių papročius, kaip mūsų protėviai. Per metus tokių apeigų atlikdavome ir šimtą, ir du šimtus. Ne aš viena, skaičiuoju ir tas poras, kurias sujungė kiti vaidilos ar vaidilės.  Ne tik kriviai gali atlikti šį apeiginį vestuvių ritualą. Tiesa, per pandemiją viskas buvo sustoję, bet dabar vėl atsigauna ir įsibėgėja. Šią vasarą numatyta ne tik daug vestuvių, bet ir vaikučių palaiminimų. Tos poros, kurios jau susilaukė atžalų, nori, kad ir jų vaikai būtų pakrikštyti laikantis senų lietuviškų tradicijų.

Krikštas – ne tik krikščioniška tradicija?..

Krikštas yra labai sena lietuvių tradicija. Vaikai krikštyti dar senaisiais laikais, būdavo atliekamos tam tikros apeigos. Taigi žodžio „krikštas“, kurio kilmė reiškia „pradžią“, nesinori atiduoti krikščionims (šypsosi). Kadangi lietuvių kalba labai turtinga, kaip krikšto sinonimą mieliau vartoju žodį „palaiminimas“.

Ar pagal senovės baltų papročius gali tuoktis visi? O gal yra kokių nors apribojimų, reikalavimų?

Svarbiausias motyvas – nuoširdus jaunųjų apsisprendimas, noras būti sutuoktiems pagal senovės baltų apeigas, kad būtent taip būtų įamžintas svarbiausias jų gyvenimo momentas. Būna atvejų, kai jaunasis arba jaunoji yra kito tikėjimo. Pamenu, teko tuokti mišrią porą, kur vienas buvo svetimtautis, hinduistas, o moteris – lietuvė.

Mūsų atliekamas vestuvių apeigas dažniausiai  renkasi tie, kurie vertina lietuviškas šaknis, jaučia artimą ryšį su gamta, kuriems svarbios gimtosios žemės tradicijos, ekologiškas ir sąmoningas gyvenimo būdas. 

Ar jungtuvių ceremoniją atliekate taip, kaip senovėje? Ar išlikę rašytinių šaltinių apie mūsų protėvių tradicijas ir papročius?

Galima sakyti, kad iki šių dienų išlikę beveik viskas. Tiesa, ne visos vestuvių apeigos, bet atskiri jų fragmentai, veiksmai, ritualai. Prisimenu, kai 1990-aisiais Kernavės kultūriniame rezervate tarp piliakalnių, šventvietėje, tuokėme porą, priėjo žmogus ir papasakojo, kad jo senelė po bažnytinės santuokos su vyru nuvažiavo į mišką tam, kad duotų priesaiką ir prie liepos, ir prie ąžuolo.

Pagal senovės lietuvių tradicijas, kaip jų tėvai, seneliai, proseneliai tuokdavosi – šventoje vietoje. Labai daug apeiginių ritualų išlikę lietuvių tautos folklore.

Pavyzdžiui, vestuvinėse dainose minima surištos baltos rankos. Jaunųjų sujungimas tam tikrais simboliais išausta juosta, rankų aprišimas – labai senas apeigų ritualas. Muziejų archyvų fonduose galime pamatyti jungtuvių juostas, kurios yra daugiaraštės, su eile ženklų, simbolių. Kiekvienas jų turi savo reikšmę ir yra tarsi palinkėjimas jauniesiems. Prūsijos teritorijoje rastas kaušas – vienas iš pagrindinių vestuvinių apeigų elementų.

Tai įrodymas, kad jaunieji, kaip užfiksuota ir vestuvinėse dainose, per ceremoniją turėjo atsigerti iš vieno indo (mes šiam ritualui naudojame dvipusę sujungtą taurę). Tai simbolizavo, kad jie tapo šeima ir viską darys bendrai, kad dalysis ir džiaugsmais, ir vargais.

Kuo išskirtinės senovės baltų – pagoniškos – vestuvių apeigos?

Senovėje vestuvės trukdavo savaitę. Beje, dar prieš kokius septyniasdešimt metų Lietuvos kaime buvo gyva ši tradicija. Vykdavo įvairios apeigos, pavyzdžiui, jaunosios atsisveikinimo su namais, mergvakario, jaunosios nuometavimo ir t. t.

Daugelis klaidingai mano, kad mergvakaris nauja, iš svetur atkeliavusi tradicija. Ne, tik šiais laikais ji prarado tikrąją prasmę. Pati jungtuvių ceremonija, kurią mes ir atliekame, – tik vienas iš daugelio apeiginių ritualų. Ji trunka apie valandą šventvietėse, gamtoje, prie aukuro, būtinai degant ugniai. Tai sena tradicija. Ugnis simbolizuoja ryšį su protėviais, sujungia, sustiprina saitus, apvalo.

Kaip vyksta jungtuvių ritualas?

Jungtuvių rituale dalyvauja visi jaunųjų artimieji, svečiai. Jie sustoja ratu, skamba apeiginės dainos. Iš rankų į rankas siunčiama jungtuvių juosta, grūdai. Nukerpama po kuokštelį jaunosios ir jaunojo plaukų. Jie perkišami per žiedus ir sudeginami.

Tuomet jaunieji tuos žiedus sumaino, jų rankos surišamos juosta. Tris kartus pora apeina aplink aukurą, tuo metu yra laiminami artimųjų, giminių, draugų. Skambant kanklėms ir aidint dūdmaišiams, apeiginėms dainoms, beriami grūdai. Jaunieji taria vienas kitam priesaikos žodžius. Krivis ar vaidila jaunuosius palaimina specialia kalba, kuri sustiprina priesaiką. Žodžius kartoja visi susirinkusieji. Sakoma malda Perkūnui, aukojamos gintaro dulkės ir giedama giesmė Perkūnui „Didysie mūsų“. Visi atkartoja giesmės žodžius.

Paskui vyksta palabinimo (pasveikinimo) apeiga. Ratu siunčiamas apeigų kaušas su gėrimu ir sakomi linkėjimai. Galiausiai jaunieji atsigeria iš jiems skirtos jungtuvių taurės, vaišina vienas kitą medumi. Skamba giesmė „Kur sakuolalis ten gegutela“...

Jūsų bendrija „Romuva“ stengiasi puoselėti ir išsaugoti senovės baltų tradicijas, kad neprarastume unikalumo, šaknų...

Man tai labai svarbu. Išties prarandame savo, kaip tautos, unikalumą, todėl, manau, būtina išsaugoti protėvių tradicijas, papročius, ryšį su šaknimis. Pastebėjau, kad užsienyje gyvenantys lietuviai tai ima vis labiau vertinti. Nori tuoktis, krikštyti vaikus, švęsti lietuviškas šventes pagal senovės baltų papročius. Tai padeda pajusti protėvių dvasią, kuri mus sustiprina. Prie senovės lietuvių tradicijų puoselėjimo galėtų daug prisidėti ir ekobendruomenės. Dabar jų Lietuvoje kuriasi vis daugiau.

Pagal senovės lietuvių tradicijas sudaryta santuoka vis dar nėra oficialiai pripažįstama?

Deja, ne. Iki šiol nepripažįstama tai, kas lietuviška, kas yra mūsų šaknys. Valstybė mus, kaip netradicinę religinę bendruomenę, delsia įteisinti. Kai prieš kelerius metus kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą, padavėme ieškinį, jis nusprendė, kad Lietuva pažeidė galiojančius įstatymus. Seimas nepatvirtino mūsų prašymo, nors bendrija atitiko visus keliamus reikalavimus. Jei būtume pripažinti, „Romuva“ įgytų teisę į žemės mokesčio ir kitas lengvatas, o sudarytos santuokos būtų pripažintos lygiai taip pat, kaip ir įformintos civilinės metrikacijos įstaigoje.

Kaip jūsų gyvenime atsirado folkloras, kada susidomėjote etnine kultūra, senovės baltų papročiais, tradicijomis?

Pažintis su folkloru prasidėjo dar vaikystėje. Mano seneliai, tėvai buvo tikri kaimo žmonės, kurie puoselėjo tas tradicijas. Vyko savotiškas jų perėmimas. Na, o toks rimtesnis, sąmoningas susidomėjimas atsirado susipažinus su Jonu Trinkūnu. Pamenu, buvau antro kurso studentė, kai vykome į folkloro ekspediciją. Tos dainos mus su Jonu sujungė (šypsosi).

Susituokėme ir susilaukėme keturių dukrų. Etninė kultūra, jos sklaida tapo gyvenimo būdu. Įkūrėme apeiginio folkloro grupę „Kūlgrinda“.

Dukroms davėte senovinius, tikrus lietuviškus vardus –  Rimgailė, Vėtra, Ugnė ir Indrė.

Taip, tikrus baltiškus. Tiesa, Ugnės vardas kiek naujesnis. Pavyzdžiui, Teodoras, Jonas, Petras nėra senieji lietuviški vardai, žodžių šaknys nelietuviškos. Jie prigijo daug vėliau. Mūsų protėviai vardus duodavo iš gamtos. Pavyzdžiui, Indrės vardas kilęs iš žodžio „nendrė“. Senovės lietuvių vardai dažniausiai būdavo sudaryti iš dviejų šaknų. Tarkim, Rimgailė – rim- (rimti) + gail- (gailas) – ramus ir stiprus, ištvermingas.

Ar tiesa, kad net sovietmečiu, kai buvo draudžiama, šventėte lietuviškas šventes, atlikdavote ritualines apeigas?

Mūsų bendrijos ištakos siekia 1967 metus. Juos laikome bendrijos įkūrimo pradžia, nors oficialiai „Romuva“ užregistruota tik 1992-aisiais. Sovietai netoleravo jokios religijos, už tai žmones persekiojo. Mes slapta ir šventes šventėme, ir aukuro ugnį kūrenome, tarp bendraminčių šventvietėse net jungtuvių ceremonijas atlikdavome pagal senovės baltų tradicijas.

Etnokultūrinis sąjūdis vyko pogrindyje?

Taip. Jis buvo vienas iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių, kuris atvedė mūsų šalį iki Nepriklausomybės.  Iš jo išsirutuliojo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

Pamenu, po pirmosios Rasų šventės 1967-aisiais persekiojimai sustiprėjo. Mano vyrą išmetė iš universiteto, jam buvo uždrausta dirbti srityse, susijusiose su intelektualine veikla. Sovietų saugumiečiai tiesiai šviesiai pasakė: „Eik dirbti į gamyklą, kur kolektyvas tave perauklės.“ Tačiau jis nesutiko, visą gyvenimą klajojo po kaimus, pagal užsakymus iš akmens kalė paminklus. 

Ar daug Lietuvoje yra šventviečių, kuo jos ypatingos?

Šventviečių turime labai daug. Atlikta nemažai etnografinių, mokslinių tyrimų. Dr. Vykintas Vaitkevičius yra net kelias knygas apie tai parašęs. Pasakojimus apie šventvietes užrašė dar iš gyvų liudininkų, rėmėsi žmonių atsiminimais. Vien Žemaitijoje jų priskaičiuojama apie tūkstantis, o ką kalbėti apie tai, kiek jų visoje Lietuvoje.

Šventvietės – ne vien alkakalniai, kur senovėje būdavo atliekami apeiginiai ritualai. Yra šventų medžių, šventų akmenų, šventų šaltinių... Visa tai atspindi gilų mūsų protėvių šventumo pajautimą. Tai – energiškai stiprios vietos. Kernavėje Aukuro kalnas irgi yra šventvietė. Karmazinų piliakalnis – taip pat šventas. 1980-aisiais čia pradėjome švęsti Jorės šventes.

Aukuras, tiesa, mūsų pačių sukrautas iš akmenų. Ten yra daug  piliakalnių,  senovėje jie buvo skirti  gintis nuo kryžiuočių antpuolių. O ant vieno iš jų vykdavo apeigos. Natūralu, kad visa tai norisi išsaugoti, stengtis, kad nenugrimztų užmarštin.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.