Kroatijos ambasadoriaus žmona Andrea Kedmenec: „Blogiausia diplomatų darbo dalis – nuolat keisti gyvenamąją vietą“

Kokį pirmą įspūdį jums paliko Lietuva? Ar bėgant metams jis pasikeitė?

Pirmasis įspūdis buvo labai geras. Kai pirmiausia čia atvykau, nesitikėjau, kad Lietuva, kuri po antrojo pasaulinio karo tiek daug kentėjo, yra tokia „atsigavusi“ ir prilygsta geriausiai pasaulyje išsivysčiusioms šalims. Man čia lengva dirbti, puikiai jaučiuosi.

Ar tarp lietuvių ir kroatų pastebite daug kultūrinių skirtumų?

Žinoma, kad kultūriniai skirtumai jaučiasi, bet jie nėra labai dideli. Mano vyras yra glaudžiai susijęs su centrinės, šiaurės Europos regionais, todėl didelius panašumus jaučiu ir čia – gyvenu beveik kaip namie. Aišku, negaliu sakyti, jog viskas – visiškai taip pat. Juk Lietuvą ir Kroatiją skiria daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Minėjote, kad keletą metų gyvenote Švedijoje. Ar lietuviškas oras jūsų per daug neišgąsdino?

Švedijoje oras kėlė tikrai daug daugiau iššūkių. Ypatingai sunku buvo pirmus metus, nes buvo tamsu ir šalta. Tada supratau, kad žmogui, kilusiam iš pietų, nėra sveika žiemą slėptis tarp keturių sienų. Geriau pasekti švedų pavyzdžiu ir išeiti į lauką, slidinėti. Kuo daugiau laiko praleidi lauke, tuo mažiau jauti šaltį. Aplink sukiojasi žmonės, o kai grįžti namo visada malonu išgerti puodelį karštos kakavos.

Didžiausios metų šventės jau čia pat. Kaip Kalėdas švenčia kroatai? 

Didžiausia mūsų šalies tradicija – šventes praleisti šeimos rate. Žmonėms tai yra labai svarbu ir jie tikrai skiria pinigų bei laiko tam, kad per Kalėdas galėtų būti su savo artimaisiais.

Kalėdų išvakarėse mes tradiciškai puošiame eglutę, kai kurios šeimos puošdamos namus mėgsta dainuoti. Dar viena tradicija yra eiti į bažnyčią. Kalėdų išvakarėse, taip pat, kaip ir Lietuvoje, mes nevalgome mėsos. Pagrindinis mūsų patiekalas – pietiečiams ypatinga žuvis, kuri yra pagaunama šiaurės Europoje.

Šeimoje dėl savo vaikų stengiamės išlaikyti kroatų tradicijas. Tiesa, esu bandžiusi perimti ir keletą lietuviškų tradicijų. Pavyzdžiui, gaminti aguonų pieną.

Gyvenote Švedijoje, Danijoje, dabar – Lietuvoje. Ar sunku taip dažnai su šeima keisti gyvenamąją vietą?

Neslėpsiu – sunku. Tai yra blogiausia mūsų, diplomatų, darbo dalis. Po ketverių, šešerių metų išvykstame iš vietos, į kurią investavome savo laiko, emocijų, susiradome nuostabių draugų. Po kelių metų kiekvienoje šalyje jautiesi kaip namie, o namus palikti niekada nebūna lengva.

Ko gyvendama toli nuo Kroatijos pasiilgstate labiausiai?

Šeimos, draugų, šilto oro vasarą, jūros... Pasiilgstu daugybės smulkmenų, tradicijų.

Ar dažnai stengiatės lankyti savo šalį?

Bent po keletą mėnesių per metus stengiuosi praleisti Kroatijoje. Daugiausiai laiko ten būname vasarą. Mūsų tėvai nebėra jauni, todėl stengiuosi kiek galėdami jiems padėti ir su jais pabūti.

Gyvendama Lietuvoje daug dėmesio skiriate labdarai. Labdaringa veikla užsiiminėjote ir gyvendama kitose šalyse?

Taip, tačiau ši veikla užsienyje buvo kiek kitokio pobūdžio. Jeigu matydavau žmogų, kuriam nesiseka, visuomet stengdavausi padėti. Pati turiu neįgalią dukrą ir iš žmonių esu sulaukusi labai daug pagalbos. Tuo metu, kai buvo sunku, pagalba, kurią gaudavau, man buvo labai svarbi. Todėl stengiuosi atsidėkoti už tai, ką pati esu gavusi.

Šiuo metu esate tarptautinės labdaros mugės organizacinio komiteto pirmininkė, dalyvavote labdaringoje kalėdinėje mugėje Rotušėje. Kodėl pasirinkote dirbti su šiomis organizacijomis?

Tai buvo likimas. Kai atvykau čia, jaučiau, kad man kažko trūksta. Iš pradžių galvojau likti namie, padėti dukrai su mokslais. Tačiau viena moteris iš Australijos mane pakvietė išgerti kavos ir pasikalbėti su žmonėmis iš šios organizacijos. Tuo metu jie ieškojo asmenų, kurie galėtų padėti su įvairiausiais dizainais, o mano dukra turi meninę gyslelę. Pradėjome dirbti kartu su komanda ir man labai patiko. Daug išmokau, o bėgant metams tai išsirutuliojo į rimtesnius darbus.

Iš pasakojimo suprantu, kad ši organizacija – tarsi nedidelė bendruomenė.

Taip, tai yra nuostabi moterų bendruomenė. Mes labai viena kitą palaikome. Be didžiulio palaikymo tikrai negalėtume pasiekti tokių puikių rezultatų. Tai labai daug dėmesio reikalaujantis projektas ir jam įgyvendinti reikia nemažai laiko, tačiau džiaugsmas, kurį mums suteikia rezultatas, pranoksta nuovargį.

Šiemet kalėdinėje mugėje jums pavyko surinkti net 110 tūkst. eurų, kurie bus perduoti dešimčiai organizacijų, padedančių sunkumus patiriantiems žmonėms. Kaip jaučiatės pasiekusį šią rekordinę sumą?

Aš labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad mums seksis vis geriau ir geriau. Ši organizacija ištiesė man ranką, kai mūsų šeimai to reikėjo ir esu labai laiminga galėdama būti bendruomenės dalimi. Esu nusiteikusi ir toliau padėti viskuo, kuo tik galėsiu.