Pirmagimio su sutuoktiniu Mindaugu Valiuku besilaukianti aktorė Valda Bičkutė ketvirtadienio vakarą suvaidino paskutiniame savo spektaklyje „Mistras“.
Aktorė trumpam stabdo savo pasirodymus scenoje ir laiką skirs pasiruošimui motinystei. Atsisveikindama su scena Valda pasirodė Rimo Tumino spektaklyje „Mistras“, kuriame atliko Ksaveros vaidmenį.
„Labai džiaugiuosi, kad ir „Trio“, ir „Trys seserys“, ir „Mistras“ manęs palauks, kol grįšiu. Tik Milę „Madagaskare“ pavaduos aktorė Agnė Šataitė, nes šis spektaklis vaidinamas taip dažnai, kad pauzė neįmanoma“, – sakė Valda Bičkutė.
Paprašyta prisiminti pirmąsias „Mistro“ repeticijas, vykusias prieš devyneris metus, aktorė sakė: „Po „Madagaskaro“ labai laukėme antros M. Ivaškevičiaus pjesės apie lietuvybę ir įdomias asmenybes. „Mistras“ pribloškė savo atmosfera, visiškai netikėta ir mums tada nežinoma istorija, personažai. „Didysis Romantizmas“, kaip įvardino režisierius, mistika, Napoleono idėjų apsėsti genijai ir daugiatūkstantinės sektos „Dievo reikalas“ įkūrėjas lietuvis, „mistras“ Andžejus Tovianskis.
Man patikėtas Ksaveros Dejbel (toks ir tikrasis istorinis vardas), dešiniosios Tovianskio rankos vaidmuo. Turiu jos nuotrauką, kaskart pasižiūriu. Paskaičius apie šią moterį iškart apėmė įkvėpimas – nepaprastą įtaigą turėjęs žmogus, garsėjusi „šokiais ir verkimais“, magiškų akių, galinti valdyti žvilgsniu, įspūdinga moteris, iškart pavergusi Adomo Mickevičiaus širdį, mokėjusi juo manipuliuoti, kaip, beje, ir visais kitais vyrais. „Izraelio kunigaikštytė“ taip ji buvo vadinama anuomet salonuose.
Ką gi, ir vėl akistata su nepaprasta asmenybe, kurios bent dalelę perteikti yra didelis džiaugsmas. O kiek dar duoda J.Statkevičiaus sukurtas kostiumas! Tikra šventė! Jis man ypač padeda virsti ta mistiška fatališka moterimi. Pamenu kartą repliką iš salės, spektaklio metu, kai pirmą kartą Tovianskis atveda Ksaverą į Mickevičių šeimą, kažkoks vyras iš žiūrovų salės garsiai pasakė „Mickevičienei šakės...“ Nepaprastai įdomu pasinerti į tą laikmetį, į itin teatrališką spektaklio stilių – jis turėtų būti toks rimtas, kad net juokingas“, – svarstė su teatru trumpam atsisveikinanti aktorė.
Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, veikėjai apsėsti utopiškų idėjų ir projektų, manijos kurti originalumu pritrenkiančias teorijas.
Mistras – tai Lietuvos dvarininkas Andžejus Towianskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių ir galutinai sužlugdo didįjį poetą. Tačiau Rimo Tumino spektaklis, kupinas užburiančių vaizdų ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera, aprėpia daugiau. „Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas“, – sako režisierius.
