Kūdikio besilaukianti trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė: „Žinau, kad į sportą grįšiu“
„Kūdikis svarbiau už olimpiadą“, – nedvejodama taria dėl nėštumo šią sporto fiestą praleisianti trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė (22). Į Rio de Žaneirą vasarą važiuos jos draugas ir būsimo kūdikio tėvas – britų sprinteris Richardas Kilty (26).
Žinia, kad būsima olimpietė laukiasi, pribloškė Lietuvą. „Ne viską pavyksta suplanuoti, – gūžteli pečiais Dovilė. – Olimpiada buvo mano svajonė, bet moteriški instinktai neleido negimdyti. Aš myliu Richardą, o jis – mane. Kad praleisiu olimpines žaidynes – tikrai ne pasaulio pabaiga. Vaikas geriau už jas. Man dar tik dvidešimt dveji, žinau, kad į sportą grįšiu.“
Dovilė neabejoja: sportinės aukštumos jos dar laukia. Prieš dešimtmetį pradėjusi treniruotis mergina tik šiemet perėjo į suaugusiųjų kategoriją, tad mano turinti dešimt metų sporto pasiekimams. „Trišuolis – tokia sporto šaka, kur galima ilgiau dalyvauti“, – pasakoja.
O kol kas mėgaujasi aksominiu Floridos klimatu. Richardas ten treniruojasi, ji ilsisi ir šiek tiek sportuoja: daro mankštą, plaukioja baseine, bėgioja. „Tai – paskutinė tolima mano išvyka prieš gimdymą“, – mano Dovilė. Medikai sako, kad ji laukiasi berniuko. Kūdikis turėtų gimti rugpjūčio pabaigoje – po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.
„Visos lengvaatletės tokios... plokščiapilvės. Iš pradžių buvo keista matyti besikeičiančias kūno formas. Žiūrėdavau į save veidrodyje ir nesuprasdavau, esu daugiau pavalgiusi ar nėščia. Dabar su tokia būsena jau susitaikiau“, – juokiasi.
Ispanijoje gyveno sportu
Šiauliuose užaugusi mergina sportuoja nuo vaikystės. Pirmiausia išbandė lauko tenisą. Gerai sekėsi, bet nelabai patiko, tad vieną dieną mamai pasakė, kad norėtų daryti metų pertrauką. Paskui kūno kultūros mokytojas, žiūrėdamas, kaip ji su bendraklasiais žaidžia kvadratą, pastebėjo, kad Dovilė išsiskiria vikrumu, šoklumu, yra greita, ir pasiūlė eiti į lengvąją atletiką. Trylikos pradėjusi lankyti trišuolio treniruotes, į tenisą ji nebegrįžo.
Atrodo, kad Dovilė gimusi užsiimti šia sporto šaka: nuo trylikos jai priklauso Lietuvos visų amžiaus kategorijų trišuolio rekordai. „Sėkmė mane aplankė iš sykio. Vaikui pergalės labai svarbu ir smagu – jos motyvuoja. Tai mane skatino sportuoti, – pasakoja. – Ir suaugusiam atletui kelios minutės euforijos, kai laimi varžybas, yra žodžiais nepaaiškinamas džiaugsmas. Sportininkai – kaip narkomanai: pergalių norisi dar ir dar.“
Itin geras sezonas Dovilei buvo 2012 metais: ji tapo pasaulio jaunimo čempione, vėl pasiekė Lietuvos rekordą. Taip pat įvykdė olimpinį normatyvą. Tik per vėlai, tad į Londono olimpines žaidynes neišvažiavo. Visada šalia jos buvo treneris Juozas Tribė. „Jis buvo daugia nei treneris – geras draugas. Todėl buvo labai sunku, kai sužinojau, kad sunkiai serga“, – prisimena Dovilė.
Jam pralaimėjus kovą su liga, 2013-ųjų pabaigoje trišuolininkė susirado trenerį Ispanijoje ir išvyko sportuoti į Valensiją.
„Ten gyvenau vien sportu, daugiau niekas nerūpėjo. Norėjau tik treniruotis, tuo kvėpavau. Tam skirdavau visą dieną, kasryt papusryčiavusi eidavau mankštintis, paskui – pietūs, poilsis, masažas ir vėl – treniruotė, po jos griūdavau į lovą. Šeštadienį vykdavo viena treniruotė, o sekmadienį, nors būdavo laisvas, nieko nesinorėdavo, tik pailsėti, atsigauti, nes žinodavau, kokia įtempta savaitė vėl laukia. Tačiau toks tempas man patiko“, – sako dvejus metus griežtu sportiniu režimu gyvenusi Dovilė.
Tu man labai labai patinki...
Praėjusią vasarą ji nugalėjo Europos jaunimo iki 23 metų lengvosios atletikos čempionate ir buvo pakviesta dalyvauti Londone vyksiančiose Deimantinės lygos varžybose. Kai po jų praėjo gera savaitė, feisbuke rado britų sprinterio Richardo Kilty žinutę. „Tu man labai labai patinki“, – rašė žinomas sportininkas tamsiaplaukei gražuolei, į kurią atkreipė dėmesį žiūrėdamas tų varžybų įrašą. „Žinojau, kas jis toks, – juokiasi Dovilė. – Juk Richardas – labai geras atletas.“
Jiedu pradėjo susirašinėti. Pirmą sykį pasimatė 2015 metų vasaros pabaigoje, per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Pekine. Susitikimas buvo lemtingas. „Iš sykio supratau, kad tai JIS, o jis suprato, jog tai JI, – pasakoja. – Richardas – tikras optimistas, visada geros nuotaikos. Su juo man visada linksma. Tas jo pozityvumas gal ir patraukė. Nors ir aš optimistė.“
Kinijoje prasidėjusi lietuvės ir brito meilės istorija rutuliojosi pamažu, gražiai. Richardas mylimąją lankydavo Valensijoje, ši nuskrisdavo pas jį. Natūraliai, be ilgų svarstymų ir dvejonių susiklostė taip, kad pernai gruodį Dovilė persikėlė gyventi į Angliją. „Gal todėl, kad jis su ta vieta siejo savo ateitį, o aš, kaip moteris, turėjau prisitaikyti“, – lietuvei tas žingsnis buvo savaime suprantamas.
Jeigu prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad kelsiuosi gyventi į Angliją, lauksiuosi, būčiau atsakiusi, kad juokauja.
Per Kalėdas jiedu sužinojo, kad po devynių mėnesių bus trise. „Tai bent dovanėlė“, – pagalvojome, tik kurį laiką niekam nesakėme ir neskelbėme – juk niekada nežinai, kas pirmaisiais nėštumo mėnesiais gali atsitikti, – tarsteli būsima mama. – Jeigu prieš metus kas nors būtų pasakęs, kad kelsiuosi gyventi į Angliją, lauksiuosi, būčiau atsakiusi, kad juokauja.“
Dabar jos namai – penkios valandos kelio nuo Londono, šalia Niukaslo esančiame Stoktone prie Tiso. „Dėl meilės atvažiavau gyventi į Anglijos kaimą“, – vėl juokiasi lietuvaitė. Ji netruko įsitikinti: Richardas ten – didelė žvaigždė. Tačiau šios poros meilės istorija nuo pat pradžių labiau rūpėjo Lietuvos žiniasklaidai.
Dovilė kvatoja prisimindama, kad iš pradžių juto kalbos barjerą: ji laisvai kalbėjo ispaniškai, bet gana ribotai mokėjo angliškai. „Ir dabar mudu kartais paukščių kalba bendraujame“, – nesustoja šypsotis. Richardą ji jau išmokė lietuviškai tarti „labas“, „kaip sekasi“, „ką veiki“, „aš tave myliu“.
Nuo sporto ilsisi rūpindamasi buitimi
„Mudu tik devynis mėnesius pažįstami. Kurioziška ta mano istorija, – pripažįsta besilaukianti atletė, bet neabejoja, kad gerai, jog antroji pusė – taip pat sportininkais. – Vienas kitą puikiai suprantame: žinome, kaip sunku po treniruočių, kokia įtampa slegia prieš varžybas. Gal daug laiko leisdami kartu vienas kitam ir atsibosime, bet kol kas mums taip nebūna, dar nė sykio nebuvome susipykę. Ir kalbamės visada apie sportą, varžybas, treniruotes. Tai ir man, ir jam įdomu – gal niekada neišsisemsime.“
Dovilė pripažįsta, kad kol kas šeimoje didesnė žvaigždė yra Richardas. „Dabar aš – ta, kuri daugiau būna namuose, rūpinasi maistu. Tačiau puikiai jaučiuosi toje rolėje. Matyt, man jau reikėjo atokvėpio, – svarsto. – Be to, aš niekada nesijaučiau žvaigžde, o jis namuose irgi nevaidina įžymybės, padeda tvarkyti buitį.“
Kai ji persikėlė pas Richardą, viengungio bute atsirado moteriškų daiktų ir – tvarkos. Sportininkė juokiasi, kad kai atvykdavo pasisvečiuoti, visada rasdavo išblizgintus namus, bet pradėjusi gyventi kartu pamatė, jog taip nebūna kasdien. „Pas mus avalynės – kalnai, nes abu jaučiame silpnybę apavui, – juokiasi Dovilė. – Dabar galėčiau pailsėti nuo sportinių drabužių, bet mano suknelių kolekcija labai menka, vis tiek dažniausiai vilkiu treningus. Nieko nėra geriau už juos.“
Vestuves kels Anglijoje
Nors ateitį sieja su Anglija, Dovilė nesvarsto galimybės sporto arenose atstovauti Jungtinei Karalystei. „Dabar galvoju apie būsimą vaikelį ir kaip reikės grįžti į treniruotes“, – akcentuoja. O vestuvės? Atsakymą į šį klausimą ji turi: tuoksis po olimpiados, kai susilauks atžalos. „Man užtektų tik paprastai sutvarkyti formalumus. Tačiau Richardas nori šventės. Ir ji bus Anglijoje“, – šypteli.
Gražuolę lietuvę sprinterio artimieji ir bičiuliai šiltai priėmė į savo ratą. Pamažu, stiprėjant ryšiui ji sužino vis daugiau detalių apie skaudžią širdies draugo praeitį. Žinomas atletas britų spaudai ne kartą atvirai pasakojo apie nuo alkoholio ir amfetamino priklausomą motiną, varganą vaikystę, kai neturėdavo už ką nusipirkti maisto ir drabužių, apie tai, kaip su tėvais, dviem broliais ir dviem seserimis glausdavosi benamių prieglaudose... Nuo paauglystės sportuojantį Richardą visada palaikė tėvas, praeityje taip pat sprinteris Kevinas Kilty.
„Visi mes turime kokią nors praeitį. Jos, deja, nebepakeisi“, – Dovilė nelinkusi aitrinti gyjančių mylimojo praeities žaizdų.
Jos artimiausi žmonės – buvusi šuolininkė į tolį mama, tenisą iki šiol žaidžiantis tėtis ir penkeriais metais jaunesnė sesuo – gyvena Šiauliuose.
Šią vasarą Dovilė jau neplanuoja jų lankyti. Ji mėgaujasi ramiu laukimu, Richardą lydi į varžybas. „Aš jam vis sakau, kad dabar turi stengtis už visus tris“, – juokiasi.
Prisipažįsta jaučianti, kad pamažu grįžta noras sportuoti ir pačiai. „Kitais metais vėl būsiu sporte. Net neabejoju, kad taip atsitiks“, – užtikrintai taria viena perspektyviausių Lietuvos lengvaatlečių.