Kūdikio verksmas: ar tikrai galima ignoruoti?
Nuomonė, kad kūdikiui kartais reikia leisti išsiverkti, gaji nuo XIX a. pabaigos. Vyravo įsitikinimas, kad retai liečiant kūdikį bus mažesnė tikimybė jam perduoti gyvybei pavojingas infekcijas.
XX a. išsiskyrė tuo, kad mokslo vyrai nusprendė geriau nei mamos ar močiutės žiną, kaip auginti vaiką. Pavyzdžiui, bihevioristas Johnas Watsonas tikino, kad per didelė šeimos narių meilė gali kūdikiui pakenkti, t. y. jis gali išaugti irzlus ir nesavarankiškas. Patarimų į kūdikio verksmą nekreipti dėmesio galima išgirsti iki šiol.
Deja, moksliniais tyrimais įrodyta, kad verkiančio vaiko ignoravimas gali padaryti daug žalos. Pirmiausia, verksmo metu kūdikis patiria didelį stresą, galintį pažeisti ypač greitai augančių smegenų neuronų jungtis.
Kūdikystėje patiriamas stiprus stresas gali sutrikdyti nervinės sistemos vystymąsi ir tapti kai kurių ligų, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromo, priežastimi.
Kūdikiai reakcijos į aplinką mokosi iš jį globojančių suaugusiųjų. Todėl, kai nereaguojama į jo poreikius, sutrinka vystymasis – vaikas lėčiau auga, tampa nejautrus, praranda pasitikėjimą.
Taip pat skaitykite: Kaip tėtis veikia asmeninį dukros gyvenimą
Reaguoti į kūdikio verksmą būtina ir todėl, kad pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi jo požiūris į aplinką. Tai laikas, kai mažylis turi sužinoti, kad pasaulis yra saugi vieta ir juo bus pasirūpinta. Priešingu atveju formuojasi nepasitikėjimas ne tik aplinkiniais, bet ir savimi.
Taigi verksmas, pasak psichologų, nėra normali kūdikio reakcija. Tai yra vienintelis būdas pranešti, kad vaikas alkanas, jam skauda, šalta ar liūdna. Ir šie poreikiai, be jokios abejonės, turėtų būti patenkinti.