Karantinas jai suteikė tai, ko niekada neturėjo, – buvimą namie su vaiku, kai nenutvilko mintis, kad jau tuoj tuoj į kelią, kuriame bus visko: gyvenimas ant lagaminų, filmavimai, gastrolės, džiaugsmai, liūdesiai ir sėkmė. Nors visa tai buvo ir yra puiku, bet dabar įspūdingą karjerą pasiekusi aktorė Severija Janušauskaitė nesiskųsdama priima pakitusią realybę ir tikisi paties geriausio likimo varianto.
Ją itin myli kamera, nors nei kadre, nei gyvenime Severija nebijo būti „nepakankamai graži“. Ir nebijo niekam ištarti „ne“ – tiesą sakant, niekada nebijojo atsisakyti to, kas labai apsimoka finansiškai, bet baisiai neįdomu. Ir kartais likdavo visiškai nesuprasta tų, kurie tikina, kad reikia griebti tai, kas siūloma, nes paskui garantuotai „iškrisi iš rinkos“.
Šitas keistas laikas daugelį sustabdė...
Todėl yra labai gera proga tiesiog gyventi. Lėkėm lėkėm ir supratom, kad gyvent nemokam.
Žmonės, kuriems metai, dveji ar net treji buvo aiškūs, staiga pasijuto negalintys planuoti net artimiausio mėnesio.
Taip, viskas, kas buvo suplanuota metams dvejiems, pasistūmė į ateitį. Tačiau – nesubyrėjo, ir tai nėra pati blogiausia situacija. Niekas nedingo, niekas nebuvo nubraukta, tik sustojo. Nesu naivi, suprantu, kad kai kas gali sugriūti, bet vis vien į ateitį žiūriu optimistiškai. O laukimas – tai tik kantrybės klausimas. Žaviuosi ta savo kantrybe!
Dabar labai gera proga tiesiog gyventi.
Kinas kur nors dar kuriamas?
Rusijoje aktoriai tikrai dirba, Norvegijoje irgi vyksta filmavimai, laikantis visų saugumo reikalavimų. Daug kas priklauso nuo to, kiek valstybė pasitiki savo žmonėmis ir atvirkščiai...
Naujausi jūsų filmai „Gimtinė“ ir „Izaokas“ pergalingai žengia per tarptautinius kino festivalius; dar kai filmavotės, gyrėte jų jaunus režisierius. Kuo jie skiriasi nuo grandų, pas kuriuos filmuotis nesinorėtų?
Labiausiai jų filmavimo atmosferoje buvo jaučiama, kad klysti yra normalu. Ta karta nebijo klysti, apie tai kalbėti, taisyti klaidų, o ne jas nutylėti ir paskui šnabždėtis už nugaros. Ji neturi ankstesnėms režisierių kartoms būdingo autoritarinio požiūrio: režisierius nėra saulė, apie kurią sukasi planetos. Tai labai džiugina, nes suvokiama, kad filmo kūrimas yra itin komandinis darbas. Jauni kino sferos žmonės yra išsilavinę, protingi, kuklūs, o tai išminties ženklas – bent jau man. Paperka, aišku, ir jų paprastumas, nuoširdumas. Turbūt man sekasi su žmonėmis: sutinku tuos, su kuriais randu daug bendro, kurie reikalingi mano kelyje. Gal tokie tokius traukia?