Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson gyvenimas – scena, kurioje privalai suvokti savo vaidmenį

„Stengiuosi nesureikšminti jokios veiklos, jokių įvykių. Man gyvenimas – didelė scena, kurioje privalai suvokti savo vaidmenį ir kuo geriau jį atlikti. Net tragiškiausiais momentais stengiuosi įžvelgti lengvumo, pozityvumo. Jei galima į sunkius, komplikuotus dalykus pažiūrėti per humoro prizmę, tai tik padeda išgyventi“, – įsitikinusi prieš mėnesį ministre dirbti pradėjusi ponia Liana.

Kaip išmokote į sudėtingus dalykus žiūrėti lengvai?

Man tai būdinga nuo vaikystės. Augau Klaipėdoje. Ten smėlio dėžėje žaisdavau su rusų karininkų vaikais. Juos tėvai mokydavo lupti vaikus lietuvius. Mes jų bijojome. Senelis, buvęs partizanas, man pasakojo sudėtingą Lietuvos istoriją ir mokė nekonfliktuoti. Buvau mušama rusų vaikų, bet negalėjau jų kaltinti. Net kai kartą man į akis pripurškė chemikalų ir su greitąja buvau išvežta į ligoninę, pykčio neatsirado – vis tiek lipau į smėlio dėžę žaisti su skriaudikais.

Nors esu emocinga, labiau itališko charakterio, ir dabar nemėgstu laikyti pykčio. Jei ką nors gindama ar susikivirčijusi išsakau savo poziciją pakeltu tonu, tai jokiu būdu nereiškia, kad tas žmogus man nepatinka ar ant jo pykstu. Draugai, kurie mane seniai pažįsta, žino, jog gali išsakyti kritiką be baimės, nes ją lengvai priimu. Neturiu fobijų, aš atvira įvairioms pažiūroms, idėjoms, mintims. Matyt, nuo gimimo tokia esu. Tėvai pasakojo, kad mažą mane beveik reikėjo už virvutės laikyti, nes galėjau duoti ranką bet kuriam nepažįstamam žmogui ir su juo nueiti.

Gerai pamenu, kaip pirmuosius vasarą savo uždirbtus pinigus investavau į du vinilus – grupės „Earth, Wind & Fire“ albumą „Faces“ ir „Kool & the Gang“ albumą „Something Special“.

Negi jūsų mažos nepasaugodavo, neapgindavo dvejais metais vyresnis brolis Remigijus, dabar – muzikantas, grupės „Gin’Gas“ lyderis, televizijos laidų prodiuseris?

Brolis dažnai būdavo muzikos mokykloje arba „Gintarėlio“ choro repeticijose. Augdami gerai sutarėme. Mums reikėjo tilpti viename mažame kambarėlyje, tai stengiausi iškęsti ir erzinantį jo akordeono tampymą, ir nuolatinį eksperimentinio džiazo ar kitokios, jau paties kurtos, muzikos „terorą“. Jis man kartais duodavo pylos, jei naktį per garsiai pasileisdavau Liuksemburgo radijo stotį.

Remigijus be perstojo sukdavo vinilus arba magnetofoną! Tuo virusu užkrėtė ir mane. Gerai pamenu, kaip pirmuosius vasarą savo uždirbtus pinigus investavau į du vinilus – grupės „Earth, Wind & Fire“ albumą „Faces“ ir „Kool & the Gang“ albumą „Something Special“. Paskui jie man pravertė per plokštelių mainus su kitais Klaipėdos melomanais.

Dabar abu gyvename Vilniuje, bet kadangi esame labai užsiėmę, susitinkame rečiau. Muzika liko mudviejų bendras pomėgis. Susitikę visada dalijamės naujienomis. Tiesa, man šioje srityje sunku konkuruoti: turbūt nėra tokios grupės ar atlikėjo, kurių Remigijus nežinotų. Kartais man lengviau gauti tikslią informaciją paskambinus broliui, nei naršant internete.

Kurį laiką abu buvote scenoje: jis – kaip muzikantas, jūs – kaip aktorė?

Vidurinėje mokykloje mane domino daugelis dalykų, net ir matematika, dalyvaudavau visokiose olimpiadose. O po pamokų būdavo daug teatro, šokio, muzikos – antroji mano gyvenimo dalis buvo visiškai nukreipta į meninę veiklą. Sakyčiau, esu keistas darinys, kurio visai neblogai veikia abu smegenų pusrutuliai.

Vienu metu jaučiau poreikį būti dėmesio centre, scenoje. Tai galbūt natūralus noras meniškai sielai, bet su laiku pajutau, kad jo neliko. Nebeturiu poreikio gyventi kitų žmonių – kuriamų personažų – gyvenimo.

Kokie vėjai jus nubloškė į Švediją, kur ne vienus metus gyvenote, dirbote?

Tai – paprasta istorija. Tuo metu Klaipėdoje vaidinau Alvydo Vizgirdos trupėje, kuri bendravo su vienu švedų teatru. To teatro režisierius mane nuolatos kviesdavo į teatro stažuotę ar studijas Švedijoje, bet dėl mokslų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar teatro gastrolių šiuos planus vis atidėdavau ateičiai. 1990-ųjų pabaigoje kolegos švedai atvažiavo pasitikti Naujųjų su mūsų teatru ir pasakė: „Arba važiuoji dabar, arba daugiau nekviesime.“ Aš sutikau. Taline gavusi Švedijos vizą, į Stokholmą atplaukiau 1991-ųjų sausio 14-osios rytą. Tik pasiekusi kitą Baltijos krantą sužinojau, kad sovietų tankai įvažiavo į Vilnių. Norėjau apsisukti ir lipti atgal į laivą, bet švedai mane sulaikė. Buvau nuvežta į Normalmstorgo aikštę, kur vyko Baltijos šalių nepriklausomybę palaikantis mitingas. Mane pradėjo globoti profesorius Juozas Lingys. Jis buvo viena iš ryškiausių asmenybių Švedijos lietuvių bendruomenėje. Kurį laiką važinėjau po mokyklas, bažnyčias ir pasakojau apie įvykius Lietuvoje. Man skaudėjo, kad esu Švedijoje, kai namuose vyksta tokie virsmai. Liejau ašaras žiūrėdama kiekvieną žinių reportažą iš Lietuvos. Vienas bičiulis liepė ne verkti, o veikti. Nuvežė mane į Švedijos nacionalinį radiją: užsienio žinių tarnybos Baltijos redakcija ieškojo žmogaus, galinčio rengti ir pranešti naujienas lietuviškai visam pasauliui. Taip tapau jauniausia Švedijos nacionalinio radijo bendradarbe.

Pirmą kartą būdama studijoje pasijutau, lyg būčiau patekusi į kosminį laivą. Nesupratau, kam tiek daug mygtukų, ką veikia technikai. Tačiau jaunumas, baimės nejautimas, pasitikėjimas savimi padarė savo. Pasiruošti turėjau pusantros paros, o paskui išėjau į tiesioginį eterį. Šis darbas buvo laikinas – kol Lietuvoje atgis radijas ir televizija.

Paskui dirbti pakvietė Lietuvos informacijos centras, vėliau jis virto ambasada. Tuometis laikinasis reikalų patikėtinis Švedijoje Algirdas Miškinis pasakė: „Reikia rankų.“ Kaip tik buvau baigusi darbą radijuje ir nuėjau savo noru jam padėti. Teko išmokti įvairiausių dalykų: nuo vizų išdavimo iki atsakymų į ekonominius užklausimus. Man tai buvo ypatingas laikotarpis, jaučiausi labai reikalinga. Atrodė, kad jei nerūpėtų pragyvenimas, galėčiau čia nemokamai visą gyvenimą dirbti. Kai Stokholme įsikūrė ambasada, tapau jos administracijos vadove. Paskui išvažiavau į Vilnių, o po kurio laiko grįžau į Stokholmą kaip kultūros atašė. Taip prasidėjo kultūrinės diplomatijos periodas, ir jis užsitęsė gana ilgai: vis įkliūdavau į kokį nors projektą, kurį pati inicijuodavau, ir manęs niekas nenorėdavo paleisti, kol jo neįgyvendindavau. Šalia darbo Lietuvos Respublikos atstovybėje turėjau ir įvairios kitokios veiklos: Stokholmo savivaldybės deleguota Hässelby pilyje kūriau Baltijos kultūros centrą, vėliau vadovavau Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinių mainų asociacijai.

Po Švedijos mane pakvietė kurti Lietuvos, Danijos, Norvegijos Karalystės ir Islandijos Respublikos kultūrinio bendradarbiavimo tinklo – dirbau kultūros atašė mūsų šalies ambasadoje Kopenhagoje.

Aktorystės studijas, dėl kurių ten važiavote, teko pamiršti?

Kurį laiką mano susidvejinimas atrodė keistokas: sykiu buvo ir aktorystė, ir vadyba. Prisiminusi, kad į Švediją važiavau norėdama pasimokyti teatro meno, įsibroviau į keletą mokyklų kaip laisvoji klausytoja. Trejus metus Stokholme vaidinau teatre ir kartu Berlyne mokiausi teatrinio ugdymo centre „Akt Zent“, kuriam vadovauja garsus scenos pedagogas, režisierius Jurijus Alschitzas. Jis mane, išvargintą ką tik Stokholme pasibaigusių spektaklių maratono ir nebenorinčią jokių studijų, suviliojo pasakęs, kad gali pamokyti gyvenimo išminties. Dvejus metus atostogas jo studijoje leidau su aktoriais ir režisieriais iš įvairiausių Europos šalių.

1995–1997 metai buvo be galo intensyvūs. Kartą išėjus į sceną pradėjo baladotis širdis. Supratau, kad nebegaliu taip gyventi, turiu rinktis, kuriuo keliu eisiu. Paskutinis spektaklis, kuriame vaidinau, buvo Jono Vaitkaus Stokholme su tarptautine trupe pastatyta Aleksandro Vvedenskio pjesė „Eglutė pas Ivanovus“, jame man teko Sonios ir Eglutės vaidmuo.

Palikus teatrą man neskaudėjo, tik kurį laiką negalėjau žiūrėti blogų spektaklių. Matant prastą darbą vidus sproginėdavo, norėdavosi veržtis į sceną ir taisyti situaciją, atrodė, kad žinau, ką ten daryti. Kai žiūrėdavau gerą spektaklį, patirdavau didelį malonumą ir jausdavau, kad scenoje būčiau nereikalinga. Tai buvo keistas inkubacinis laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Vėliau viskas susidėliojo į vietas.

Aš, žinodama savo ribotas galimybes teatre, mačiau didesnį potencialą kultūros vadybos srityje. Supratau, kad galiu valdyti nuo mažų iki didžiausių, sudėtingiausių projektų, ir man tai labai natūraliai pavyksta. Kai pajunti darbo malonumą, imi tuo mėgautis – pradedi svarstyti, gal tai pašaukimas.

Kuo pasitraukusi iš teatro užpildėte likusius laisvus vakarus?

Po kurio laiko mane vienas leidėjas įtraukė į poezijos vertimų eksperimentus. Kadangi jau gerai mokėjau švediškai, be to, mėgstu poeziją, prisiviliojo į tuometinį Baltijos šalių vertėjų ir rašytojų centrą Gotlando saloje verčiant Sigito Gedos poeziją išbandyti prancūzišką grupinio vertimo metodą. Sutikau ir šis projektas mane užnešė ant poezijos vertimų. Vėl atsigavau, nes pajutau, kad turiu kur dėti kūrybinę energiją.

Turiu vyrą, kuris nemėgsta viešumos. Vertinu ir gerbiu jo pasirinkimą. Mudu neturime vaikų, todėl visą gyvenimą galiu skirti kultūrai.

Vertimai tapo vaistais mano sielai, išsigelbėjimu, šiuolaikine meditacija, nes atitraukdavo nuo intensyvios veiklos. Mėgstu bendrauti, būti tarp žmonių, stebėti aplinką, analizuoti. Poezijos vertimai priversdavo pabūti su savimi, taip pat tobulinti lietuvių ir švedų kalbas. Kad nebūtų nuobodu ir per daug visko nesureikšminčiau, linksmindavausi kurdama švediškus naujadarus. Švedų leidėjai ir redaktoriai, su kuriais teko dirbti, mane vis skatino sudaryti tų naujadarų žodynėlį, kad jie kur neprapultų. Kai kurie mano sukurti švediški žodžiai prigijo tarp bičiulių švedų, vartojami ir iki šiol.

Stokholme sutikote antrąją pusę – manualinės terapijos specialistą Rogerį Jonssoną?

Turiu vyrą, kuris nemėgsta viešumos. Vertinu ir gerbiu jo pasirinkimą. Mudu neturime vaikų, todėl visą gyvenimą galiu skirti kultūrai.

Mano vyras yra vienas geriausių savo srities specialistų Švedijoje. Ten tokie manualinės terapijos gydytojai vadinami naprapatais. Atsidavimu darbui ir profesijai jis man primena menininką. Rogeris dirba klinikoje, veikiančioje pagal jo sukurtą koncepciją, yra apsuptas profesionalų, kuriuos pats subūrė. Be to, dėsto Stokholmo aukštojoje naprapatų mokykloje.

Kai persikėliau gyventi į Lietuvą, jam tenka nelengva dalia – porą kartų per mėnesį skraidyti tarp Stokholmo ir Vilniaus. Mūsų tikrieji namai yra čia, o Stokholme nuomojamės tik kuklų butą.

Skandinavijoje praleidote beveik dvidešimt metų. Sunku buvo grįžti į Lietuvą?

Apie grįžimą pradėjau galvoti dar prieš penkiolika metų, todėl pastoge Užupyje pasirūpinau iš anksto. Esu įsimylėjusi tą rajoną, patinka ten gyvenanti bendruomenė. Beje, esu Užupio konstitucijos vertimo į švedų kalbą autorė.

Grįžti nuolatos įkalbinėjo ir mano bičiulis tuometinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Jau buvau besiruošianti iš Kopenhagos važiuoti namo, bet gavau viliojančių pasiūlymų likti darbuotis ir Danijoje, ir Švedijoje. Tai buvo tokie šansai, kurių pasitaiko kartą gyvenime. Tačiau mintimis jau buvau Lietuvoje. Ir artimieji sakė, kad jei negrįšiu dabar, nebeparvažiuosiu niekada, nes didesnė mano gyvenimo dalis bus prabėgusi ten.

Kitas bičiulis, gyvenimo mokytojas šviesaus atminimo Leonidas Donskis, vis kartodavo: „Tėvynės neišsioperuosi.“ Jis buvo teisus. Nors Skandinavijoje jaučiausi viena iš jų, nors man nesunku bet kur integruotis, Tėvynės šauksmas viduje visada kirbėjo. Tas stiprus jausmas ir nugalėjo. Prieš penkerius metu grįžau ir priėmiau iššūkį dirbti kino srityje: su dviem kolegomis nuo tuščio stalo pradėti kurti nacionalinę kino instituciją – Lietuvos kino centrą.

Domėjimasis kultūros naujienomis, meno reiškiniais – tai, kas daugeliui paprastų žmonių yra laisvalaikio malonumai, – jums pirmiausia yra darbas. Kaip atsipalaiduojate?

Mėgstu bėgioti, tik pastaruoju metu tam išvis nebuvo laiko, dar ir šaltis trukdo išbėgti į Bernardinų sodą.

Kopenhagoje buvau labai judri: lankiau jogą, Lotynų Amerikos šokių pamokas. Išbandžiau kubietišką, Niujorko ir Lotynų Amerikos stiliaus salsą, bet labiausiai visgi patinka kubietiška. Taip pat išmokau šokti bačatą, kizombą.

Dainuoju ir pati. Labiausiai patinka džiazas, bet nevengiu ir kitokio stiliaus kūrinių. Moku keletą kubietiškų dainų.

Man patinka beveik visa muzika – nuo minimalistinės Terry Riley, Arvo Pärto kūrybos iki Richardo Wagnerio, nuo „The Beatles“ iki avangardinio džiazo atstovo Johno Coltrane’o. Muzika man teikia džiaugsmą, išvalo sielą ir kasdienybei suteikia šviesos.

Dainuoju ir pati. Labiausiai patinka džiazas, bet nevengiu ir kitokio stiliaus kūrinių. Moku keletą kubietiškų dainų. Draugams esu koncertavusi su brolio grupe „Gin’Gas“.

Dainavimo meno mokiausi pas fantastišką pedagogę, žinomą solistę Astą Krikščiūnaitę. Tai – žmogus, gebantis gana lengvai ir žaismingai ištraukti iš tavo balso ir asmenybės viską, net tai, ko nežinojai turįs. Iki šiol linksminamės prisiminę, kaip draugus išverčiau iš koto, kai bičiulės kaimo sodyboje laukuose sudainavau Giuseppe Giordani ariją „Caro mio ben“. Tai buvo efektinga premjera! Labai norėčiau grįžti pas Astą išmokti daugiau dainavimo gudrybių.

Vis dar žaviuosi poezija. Ją mielai skaitau visur – lėktuve, laukiamuosiuose, taip pat ir prieš miegą.

Dar vienas mano pomėgis – autorinis kinas. Ne tik pati juo domiuosi, bet ir nuolatos įsitraukiu į įvairią bičiulių inicijuotą kino klubų veiklą. Grįžusi į Vilnių įsijungiau į jau egzistuojantį kino klubą bičiulės menininkės Patricijos Jurkšaitytės namuose. Kopenhagoje su Gediminu Almantu, dabartiniu Lietuvos oro uostų generaliniu direktoriumi, turėjome savo prancūziško autorinio kino klubą, rengdavome retų filmų peržiūras. Tai buvo tarsi pagalbinė priemonė laisvalaikiu studijuojant prancūzų kalbą. Mokytis naujų kalbų – dar vienas malonumas. Vis dar neprarandu vilties išmokti italų, nes man tiesiog patinka, kaip ji skamba. Matote, mano darbas ir laisvalaikis susipynę...