Kunigas Algirdas Toliatas – apie tai, kaip popiežiaus vizito proga susikurti sau šventę
O kas, jei popiežius Pranciškus nuklystų nuo griežto vizito Vilniuje plano ir įžengtų į Algirdo TOLIATO (40) gaivinamą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią? „Labai apsidžiaugčiau. Ir Ramintoja jam gal patiktų net labiau nei katedra“, – juokiasi vyriausiasis policijos kapelionas.
Žmogų, gyvenantį Romoje tarp pačių gražiausių bažnyčių, galima nustebinti tik žmogiškąja šiluma.
„Jau ne kartą popiežius, nekreipdamas dėmesio į numatytą dienotvarkę, saugumo reikalavimus, įžengia į minią, norėdamas išgirsti gyvą žodį, patirti gyvą bendravimą“, – sako Algirdas Toliatas. Jis spėja, kad popiežiaus Pranciškaus dvasią atitiktų Ramintojos bažnyčia, juk jis tas šventikas, kuris nevengia užsukti į įkalinimo įstaigas, ieško būdų, kaip sumažinti socialinę atskirtį, kaip apginti vaiką, našlę, senjorą. O tiek metų stovėjusi apleista ir niekam nereikalinga, šiandien Ramintoja virsta būtent ta vieta, kurioje gimsta dialogas.
Kaip mums, netikėliams, kuriems popiežiaus vizitas – tik dar viena sumaištis mieste, įsileisti Jo Šventenybės viešnagės šventę į širdį?
„Tai labai svarbus klausimas. Iš tiesų vieniems popiežiaus vizitas – šventė, kitiems – tik nepatogumas. Bet kiekviena situacija gali būti naudinga – tereikia sujungti mintis ir jėgas“, – įsitikinęs Algirdas. Jo galva, net jei netiki į Dievą, greičiausiai vis tiek ką nors brangini – gal tėvynę, gal bent šeimą. Jei skleisi nepasitenkinimą, erzulį – tik gadinsi savo artimiausiems nuotaiką. Tarsi irsiesi prieš upės srovę. Ar verta? Kai ką galime rinktis, kai kas stoja kaip neišvengiamybė. Jei taip nutiko – pagalvok, kaip tai gali išnaudoti, kaip išlošti. Šis popiežius – ne tik religinis autoritetas, jis ir taikdarys, jis ieško, kaip apginti silpniausią grandį valstybėje, yra mažutėlių gynėjas.
Tai gal jo vizito proga galima pasidaryti šventę – atsigręžti į savo silpniausias vietas ir jas pastiprinti?
„Čia kaip per svarbias krepšinio varžybas: visi lietuviai staiga tampa broliais ir seserimis, pajuntame bendrą vidinę jėgą. Po euforijos grįžtame į savo rutiną, o jeigu tos pakilimo bangos nepaleistume ir tokia gyventume, ne kovotume, o kurtume?“ – svarsto Algirdas Toliatas.
O gal popiežiaus vizitas gali tapti tiesiog gerumo savaitgaliu, kai per dieną pasakysi šimtą kartų „Būk laimingas“ kiekvienam sutiktam – kad ir mintyse. Taip pats nušvistum, išsivalytum, net nesvarbu, kuo tiki ar netiki.
Gero linkėjimas kasdien ir pačiam kunigui padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.
„Kai pamatai, kad nuo jos nutolai, reikia sugrįžti į save. Žinau, kaip įsuka darbai, bet ko jie verti, jei daromi be sielos. Ateina beprasmybės jausmas, nusiminimas, o juk nepakeičiamų pilnos kapinės (juokiasi). Tad imu ir skiriu penkias minutes tik sau, stengdamas nuvyti tuos 50 laukiančių reikalų galvoje. Gal todėl ir reikalinga rytinė, vakarinė malda. Jei ne malda – bent dienos pasitikimas su dėkingumu. Jei tai praktikuotume, nelabai reikalingi dalykai atkristų, svarbūs išryškėtų. Dvasinė higiena tam labai padeda. Jei tik kitus mylėsi, o savęs ne – ta meilė apkars, išseks, pasidarys net nuodinga.
Kodėl Ramintojos bažnyčia – net ir suvargusi – pilna, kodėl žmonės trokšta būtent Toliato palaiminimo svarbiais gyvenimo momentais?
„Sako, laimingas tas, kuriam darbas yra pomėgis. Man greičiausiai taip nutiko. Krikštas ar santuoka – džiaugiuosi galėdamas dalyvauti žmonių šventėje. Būna, pavargstu, bet kai įsijungi į kitų šventę, ji tampa ir tavąja. Taip gaunu šilumos, pasikraunu, vis patiriu ką nauja“, – pasakoja kunigas.
Daugiau skaitykite šios savaitės žurnale „ŽMONĖS“.
