Kunigas Benas Lyris: „Jei nebūtų sunkumų, tiesiog neturėtume ką veikti“

Mūsų galvose dar yra nemažai mitų apie kunigus. Vienas jų – kunigas yra daug šventesnis už bet kurį žmogų, nes prisiima daugiau pareigų ir turi daugiau apribojimų. Kiek čia tiesos?

Lietuvoje apskritai daug mitų turime – ne tik apie kunigus. Ir tai, ko gero, dėl savivertės trūkumo. Kažkodėl manome, kad kunigas nėra tas, kuris kartu su mumis keliauja šventumo link, jis nėra nei bendrakeleivis, nei mokinys, galbūt tik mokytojas. Tai turbūt iki mūsų dienų atėję iš senesnių laikų, kai kunigai vengdavo išeiti iš savo zakristijos. Jie laukdavo, kol kas nors ateis pas juos, o žmonės eidavo tik su ypatingu reikalu, nenorėdami labai trukdyti, taigi tikrai nepažindavo to kunigo asmenybės, jis jiems atrodydavo „kitoks“ – tai automatiškai leisdavo prisikurti mitų. Dabar popiežius Pranciškus kaip tik kunigams siūlo ne sėdėti ir laukti bažnyčiose, o patiems ieškoti žmonių. Juk kartais žmogui būna taip negera, kad jis net neturi jėgų niekur eiti.

Yra didelis skirtumas tarp jaunosios ir senosios kartų kunigų. Senesnieji jūsų kolegos vis dar dažnai laikosi kito požiūrio... Nori išlaikyti atstumą tarp savęs ir kitų.

Dabar juk jau nebe XVI amžius, apie tai kalbėta daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų Vatikano II susirinkime! Kunigai dabar ruošiami taip, kad jiems būtų svarbus ir bendražmogiškas, intelektinis bendravimas – ne vien dvasinis ugdymas. Juk žmogus ne tik dvasinė, bet ir žmogiška, labai paprasta būtybė, ją šioje žemėje laiko ir buitinė būtis. O šventumas prasideda nuo meilės žemei – kai išmokstame mylėti situacijas, kuriose esame, ir žmones, kurie mus supa. Tik tada vienas kitą galime pakylėti prie dangaus.

Kitas mitas: jei jau kunigas rašo, tai turi rašyti kaip Maironis – tik apie Dievą ir gamtą. Jūsų poezijoje yra kitokių eilučių: „Užmik / šį paskutinį vakarą / man ant širdies“ ar „Mes liečiam vienas / kito veidą lūpas / laiką / iki pabaigos“. Jūs toks drąsus?

Drąsa Lietuvoje yra labai komplikuota... Kai praėjusį rudenį lankėsi popiežius Pranciškus, atkreipiau dėmesį, kad jis laimino žmones šypsodamasis. Iš jo sklido vidinė laisvė ir drąsa. Ir kaip popiežiaus kontrastas atrodė kiti dvasininkai – nemokantys taip bendrauti. Jų santūrumas neturėjo tos drąsos ir laisvės. Manau, kad Lietuvoje – ar tu esi kunigas, ar medikas, ar mokytojas, ar tiesiog viešai matomas žmogus – jei nori pasirinkti būti laimingas, pasirinkti meilę, turi būti labai stiprus ir drąsus! Nes tu nuolat būsi nukryžiuojamas – jei kalbi apie meilę, jei parodai, kad esi laimingas. Mūsų nacionaliniam charakteriui būdinga prisiimti aukos vaidmenį, demonstruoti kančią ir „nešamą kryželį“.

Be abejo. Kunigas turi būti liūdnas, santūrus ir nelaimingas.

Jei tapsi auka, daugeliui būsi labai patogus. Bet iš tikrųjų turime pripažinti, kad laimė, meilė, džiaugsmas – mūsų stotelės, kuriose pailsime nuo kančios ir galime įkvėpti kitus. Turi būti labai stipri asmenybė, kad nuolat rinktumeisi laimę ir meilę, kad nebijotum būti savimi. Turi suvokti, kad esi pakrikštytas ne tik kančia, bet ir meile. Ir meile – pirmiausia. Dievo nesustabdė ateiti į mūsų gyvenimą nei komentarai apie mus, nei mūsų nuodėmės, nei fizinė kančia, nei mirtis. Dievas mūsų gyvenime ieško, kodėl mes jam esame tinkami – bent vienos mūsų savybės. Jis neieško, kodėl būtume netinkami. Kunigas, kuris myli šalia esančius, lygiai taip pat turi supanašėti su Kristumi ir ieškoti ne prakeikimo, o palaiminimo būdų.

Kas jūsų gyvenime buvo anksčiau: poezija ar kunigystė?

Pradėjau rašyti 2001 metais, tada gimė ir Lyrio pseudonimas, nes svetainėje www.rašyk.lt, kurioje pradėjau publikuoti savo eiles, reikėjo susigalvoti vartotojo vardą. Tuomet dar mokiausi mokykloje, rašiau šiek tiek kitaip, bet jau buvau tapęs Kauno miesto jaunųjų filologų konkurso laureatu. Prieš keletą metų eilėraščius ėmiau kelti į instagramą, susikūriau feisbuke savo, kaip rašytojo, profilį. Pradėjau rašyti trumpas mintis, pagalvojęs, kaip aš norėčiau, kad man kalbėtų kitas žmogus. Arba kaip kalbėtų Dievas per mus, jei mes parinktume žodžius, kurie taptų vieno kitam palaiminimu, žodžius, kurie įkvėptų judėti toliau. Gal šiek tiek šventvagiška sakyti, kad Dievas per mus gali kalbėti, bet jis juk neturi kitų rankų, kitų lūpų ir kitų akių – tik per mūsų atviras širdis kalba mums.

Jūsų tekstai labai romantiški, lyriški, kartais gal šiek tiek per saldūs, jie gali labai patikti ir labai nepatikti, bet štai vienas skaitytojas parašė komentarą: „Tekstukas neįmantrus, bet ėmiau ir patikėjau!“ Turbūt žmonės pasiilgę tokio lyrizmo?

Sulaukiu daug atsiliepimų, ir man visi tie žmonės yra didelis turtas, jie – tarsi patvirtinimo ženklas, kad esu, kur turiu būti. Taip, viešojoje erdvėje sulaukiame įvairių komentarų, mūsų gyvenimą vertina ne tik draugai ar mylimieji, tėvai, artimieji, bet ir atsitiktiniai keleiviai.

Kunigaujate aštuntus metus. Ką laikote savo misija?

Mano, kaip kunigo, misija bus atlikta, jei bent vienam žmogui padėsiu suprasti, jog jis yra Dievo mylimas. Kartais pas mane ateina pasikalbėti žmonių, galvojančių apie savižudybę. Kalbamės ir po penkias, ir po aštuonias valandas. Gera žinoti, kad jie po tokių pokalbių nepasitraukia iš gyvenimo: vadinasi, jiems padėjo paprasti mano žodžiai. O žodžiai, įkvepiantys kitą ieškoti išeities, išmokti gyventi su tuo, nuo ko norima pabėgti, yra turtas. Kartais kokios nors situacijos neįmanoma išspręsti. Ir nereikia. Tenka tiesiog išbūti. O kartais padeda labai paprasti žodžiai. Kai arkivyskupo buvau paskirtas diakonu Kauno katedroje, ten rinkdavosi labai intelektuali publika. Ir aš kiekvieną pamokslą stengdavausi rašyti vadovaudamasis labai įmantriais Biblijos komentarais, žongliruodavau filosofijos, teologijos terminais. Bet tada mano pamokslų niekas neklausė, nes jie tapdavo paskaitomis, kurios nepasiekia širdžių. O kai pradėjau sakyti pamokslus apie tai, ko man pačiam labiausiai trūksta, ką aš pats norėčiau girdėti, kaip aš pats ieškočiau išeičių iš savo gyvenimiškų situacijų, supratau – žmonėms nereikia įmantrumo. Kai į bažnyčią ateinu kaip paprastas žmogus, kai klausausi kitų kunigų pamokslų, kartais išeinu lyg išbartas... Todėl nenoriu, kad taip jaustųsi kiti. Žmogui reikia kalbėti jam suprantama kalba, universaliai, bet nesmerkiamai.

Vienoje anketoje tarp savo pomėgių (sporto, literatūros, kultūros) įvardijote ir tikėjimą Dievu, žmonėmis ir savimi. Kuo sunkiausia tikėti?

Turbūt savimi. Nes labai dažnai savimi nusivili – ypač visuomenėje, kuri mus verčia būti tobulus, kuri iš mūsų tikisi tik rezultatų. Labai sunku patikėti savimi, kai tau sakoma, kad nieko nepasieksi, kad esi netinkamas, kai nematoma tavo potencijos ką nors nuveikti. Puiku, jei sutinki daug gerų žmonių, kurie tave įvertina, – taip atkuriama pusiausvyra. Visi turime vaikystės traumų, kai mus mokykloje lygino su kitais, kai kurį nors peikė, jog nemoka matematikos „kaip visi“, bet gal nepasistengė įžiūrėti tapytojo talento ir koks nors augantis van Goghas taip juo ir netapo. Mokykloje literatūros mokytoja kartą pasakė, kad mano rašliavos niekam netinkamos, o vėliau kita mokytoja paragino: „Tu tik rašyk!“ Ji patikėjo manimi, o aš patikėjau savimi.

O kodėl rašote be skyrybos ženklų?

Pagalvoju, kad jei tam tikroje vietoje noriu padėti tašką ar kablelį, gal kitas ten dėtų daugtaškį ar klaustuką. Palieku erdvės kiekvienam juos susidėti...

Esate Kauno klinikų kapelionas, kasdien susiduriate su sunkiais ligoniais. Kunigai turi klausyti išpažinčių, važiuoti į laidotuves, rasti paguodos žodžių. Atrodo, kad tiesiog braidote nelaimių jūroje, kurioje mažai ko nors šviesaus. Kaip tokiomis aplinkybėmis pačiam nepalūžti?

Sunku buvo pirmaisiais kunigystės metais, kai įsivaizdavau, kad turiu visus išgelbėti. Paskui atėjo suvokimas, kad juk nesu Dievas, to padaryti negaliu. Darau tik tai, kas mano jėgoms, ką galiu geriausio. Kunigystė yra privilegija dėl to, kad gali pamatyti žmones be kaukių. O klinikose yra tikras gyvenimas, be glamūro, be parodomojo įvaizdžio. Ten niekas neapsimetinėja, kaip tose nuotraukose, kurios keliamos į socialinius tinklus, kur visi linksmi ir tikina, jog laimingi. Taip kilstelima savivertė – renkant laikus ir sekėjus. O kai sutinki tikrą žmogų, supranti, kad tikra dovana – pamatyti jo trapumą, pažeidžiamumą. Anoniminių alkoholikų judėjimo įkūrėjas yra pasakęs, kad reikia mylėti tai, ką žmogus turi gražiausio, ir nebijoti to, kas atrodo baisu. Mes tampame stiprūs, kai priimame kitus, o ne kai nuo jų bėgame.

Dabar vyrauja pozityvių emocijų kultas. Niekas nenori atrodyti nuliūdęs ir silpnas.

Bet mus paverčia nenugalimais gebėjimas priimti visas gyvenimo spalvas ir patirtis: ir labai sunkias, ir labai džiaugsmingas. Jei nebūtų sunkumų, tiesiog neturėtume ką veikti. Svarbi yra kelionė nuo vieno sunkumo iki kito, neprarandant drąsos ir tikėjimo, kad tokia patirtis ir sutikti žmonės mus augina. Jei mums sunku, jei sergame, jei patiriame netekčių, tai nereiškia, kad Dievas mus apleido, tai reiškia, kad esame tik žmonės – trapios būtybės. Mes esame gražūs, nes esame trapūs, o ne nenugalimi supermenai. Mūsų pažeidžiamumas leidžia suprasti ir įvertinti kitus.

Kaip kunigui rasti tinkamų žodžių, kai atrodo, kad jokie žodžiai negali paguosti? Kartais kurio nors kalba per laidotuves atrodo kaip trafaretų rinkinys.

Kartais tikrai matai, kad jokie žodžiai neveiks. Tada tiesiog būni su žmogumi tyloj. Kaip paguosti onkologine liga susirgusią jauną moterį, kurią su vaikučiu paliko vyras? Tiesiog būni su ja tiek, kiek reikia. Dievas mums nedavė instrukcijos, ką daryti vienu ar kitu atveju...

Kartais kunigai sako: aš už jus pasimelsiu...

...ir kartais tai skamba taip, lyg norėtum to žmogaus atsikratyti. Lyg jo problema apsunkintų, lyg bėgtum nuo jo mesteldamas, kad pasimelsi. Kartais užtenka tiesiog pabūti šalia, pasakyti paprastą žodį, kartais – padėti. Pavyzdžiui, su vyresnio amžiaus moterimi nuvažiuoti į kapines, kur palaidotas jos vyras, palaistyti gėles ant jo kapo. Tiesiog reikia skirti laiko, kad žmogus pats atrastų būdą ir jėgų išsikapstyti iš sunkios situacijos. Jis pats turi jį surasti, o ne tu turi pamokyti, ką jam daryti. Žmonės dažnai tikisi atsakymo į klausimą: kodėl mirė jam artimas žmogus? Kodėl esą Dievas to norėjo, kodėl leido? Atsakau, kad ne Dievas čia kaltas, o mūsų žmogiškas trapumas: mes esame fizinės būtybės, kurios, deja, turi pradžią ir pabaigą.

Kada jūs, kaip kunigas, jaučiatės laimingiausias?

Nesu šventas, turiu klaidų ir nuodėmių, bet jei padėsiu bent vienam žmogui suprasti, koks gražus yra gyvenimas, ir jo jokiu būdu pačiam neatsisakyti, jau būsiu laimingas. Nieko nėra džiugiau, kaip išgelbėti kitą, abejojantį gyvenimo verte. Tai, aišku, nenutinka labai dažnai, o kasdienybėje džiugina kelionės ir bendravimas su artimais žmonėmis. Į savo 33 metų gimtadienį norėjau pasikviesti žmones, kurie mane atrado per knygas, kurie palaikė mano poeziją. Iškart supratau, kad jų tiek daug, jog net minimaliai nepavaišinsiu. Pasikviečiau beveik 80 – jie man brangūs. Jie iš tų, kurie bus su manimi, kai suklysiu, jie nesišalins manęs juodžiausiomis dienomis ir taps mano gyvenimo liudininkais – kaip ir aš jų. Tokie žmonės – Dievo ženklas. Aš noriu būti arčiau jų. Popiežius Pranciškus, dar būdamas kardinolas, važinėjo metro, nes norėjo būti tarp žmonių. Man labai įstrigo vieno klebono pasakymas apie savo kolegą, kuris net nelaidoja žmonių, nes esą turi daug administracinių pareigų. Tegul, sako, vikarai laidoja. Galima, aišku, imituoti, kad labai daug dirbi, apsikrauti popieriais, bet tarp žmonių reikia būti, kad nenukunigėtum, kad netaptum popieriniu žmogumi, pildančiu dokumentus. Kad pamatytum, kuo žmonės kvėpuoja, kuo jie gyvena, kad nesuklierikalėtum, nes klierikalizmo pavojus – pats baisiausias. Bažnyčia yra šeima, kurioje bendrauji su įvairiausio amžiaus žmonėmis: vieni tau dvasiškai yra kaip tėvai, kiti – broliai ar seserys, treti – kaip vaikai. Ir štai kas: jei jie netampa tavo gyvenimo dalimi, tai esi kunigas senbernis.

Kam jūs pasiguodžiate?

Dar vienas stereotipas – kunigas negali turėti problemų. Bet taip nebūna. Todėl einu pas pažįstamus gydytojus psichiatrus ar pas psichologus supervizijų ne todėl, kad turiu labai daug problemų, o kad jų turėčiau mažiau. Toks bendravimas pastiprina, o specialistai reikalingi kunigui kaip instrumentas, nes seminarija išleidžia kunigą į pasaulį nedavusi instrukcijų, kaip veikti konkrečiu atveju, taigi reikia pačiam įgyti psichologijos žinių. Tik taip tu gali rasti žodžių, kai žmogus tavęs klausia ne apie Dievą ar tikėjimą, o apie tai, kaip jam atsakyti į sunkius gyvenimiškus klausimus. Tu negali jam atšauti: „Dievas tave myli, viskas bus gerai!“ Nebus. Tu, žmogau, turi sukaupti visas jėgas, kad išgyventum savo situaciją. Aišku, aš turiu gerų draugų ir kunigų, su kuriais galiu pasikalbėti apie savo kasdienybę, nes yra dalykų, kuriuos gali suprasti tik tokioje situacijoje buvę žmonės. Yra draugų, su kuriais dalijuosi savo patirtimi, yra tokių, kurių klausinėju, kaip geriau bendrauti, pavyzdžiui, su jaunimu. Daug dalykų apsvarstau tiesiog maldoje ir klausiu Dievo, ką daryti, – jis duoda ženklų per žmones, per situacijas. Manau, mums, kunigams, nereikia apsišarvuoti teisuoliškumu: jei tavęs prašo pakriškštyti vaiką tėvai, nesantys bažnytinėje santuokoje, gali juos atstumti (ką neretai padaro seno kirpimo kunigai), bet net popiežius Pranciškus Romoje pakrikštijo kūdikį, kurį krikštyti buvo atsisakęs kitas kunigas... Taip Dievas tarsi sako: nežudykite kitų savo teisumu, nes nėra nė vieno tobulo!