Kunigas Benas Lyris: „Labiausiai kalbu tiems, kuriems bažnyčia yra kosmosas“

Rodos, kasdien turite auditoriją bažnyčioje. Kodėl norite kalbėti dar plačiau? 

Savo knygomis kalbu ne tik krikščionių bendruomenei, kuri ir taip buriasi bažnyčioje, labiausiai noriu kalbėti tiems, kuriems bažnyčia yra kosmosas. Ir tiems, kurie bažnyčią supranta, kaip registratūrą. Aš pats bijau žmonių, o ir vyskupų, kunigų, kurie nori tik aptverti, uždrausti ir tarsi apriboti svarbiausią Dievo dovaną – laisvę būti ir laisvę keistis. Tų, kurie sako, kad jei tu radikaliai nepasikeisi taip, kaip liepia dešimt Dievo įsakymų, aš į tave net nepažiūrėsiu. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus turi nueiti savo kelią. Ir eina jį – ne mūsų, o Dievo laiku. Sujudinti žmonėse tai, kas gražiausia, pažadinti ne teisiančių babyčių bažnyčią, o bažnyčią, kuri laukia, apkabina, myli ir kuri yra Dievo širdis. Štai, kodėl rašau knygas. 

Savo naujosios knygos viršelyje prisistatote savotišku gyvenimo prasmės terapeutu. Ką reiškia juo būti? 

Ši sąvoka gimė iš mano galvojimo, kaip galiu būti laimingas. Mes sau duodame daug pažadų – nuo rytojaus nebegersiu vyno, nebevalgysiu cukraus. Iš tiesų kartais gyvenimas keičiasi ne tada, kai kažko atsisakai, pradedi save riboti. Nueini pas draugus šeštadienį, pakvietė jie su didžiausia meile, o tu atsisakai maisto, kurį tau paruošė. Nes nevalgai mėsos. Išeina, kad vergauji savo susikurtoms taisyklėms ir negali derintis prie aplinkos. Gyvenimo terapeutas radosi iš susitaikymo su savimi. Iš suvokimo, kad tai, ką galiu padaryti, darau visomis jėgomis, pilnu pajėgumu, tačiau gerai suprantu, kad kiekviena taisyklė turi išimtį. 

Gyvenimo prasmės terapeutas suvokia: gražiausias dalykas yra kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Jis neturi būti švarus, išvalytas egzistencijos vakuumas, kuriame viskas smagu ir faina. Tai – gyvenimas, kuriame valgoma ir džiaugsmo, ir skausmo duona. Kiekvieną kartą, kai manai, kad sunkiau jau būti negali, turi suprasti, kad tai kažkada baigsis. Gydytis turime mintimis, kad kiekviena mums duota patirtis būtinai išeis į gerą. 

Esu ir pats pastebėjęs, kad sunkūs žmonės mane supo tuomet, kai man jų ypač reikėjo. Pranyko jie, kai aš išmokau pamoką. O, štai, prie neišmoktų tenka nuolat grįžti. Būna, ateini laidoti žmogaus, norisi apkabinti, paguosti artimuosius,  pasakyti, kad visi mes esame piligriminėje kelionėje į Dievo artumą. Tačiau žmogus dėbteli – ko prie manęs lendi? Kiekviena tokia situacija tarsi turėtų išmušti entuziazmą eiti į žmogų, žadinti jo gerumą, tačiau aš nepaliauju tikėti, kad susikalbėti ir bendradarbiauti galime visi. 

Tai galioja ir kunigams, ir gydytojams, ir politikams, ir visiems, dirbantiems  visuomenėje. Tik kaip dažnai bijome kepurę nuleisti žemyn, nusiimti karūną ir pabūti tikrais vieni kitiems.

Išgyvename ne pačius lengviausius laikus. Ar pastebite, kad būtent dabar žmonės labiau ieško dvasingumo? 

Žmonės apskritai jo ieško. Ne taip seniai mane nustebino prieš porą metų Olandijoje atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad perkamiausia knyga Amsterdamo knygynuose tais metais buvo Biblija. O mes šaukiame, koks laisvas ir liberalus yra šis miestas. Linksmybėmis persisotinę žmonės greitai pavargsta, o pavargę, pradeda ieškoti tikrų dalykų. Lygiai taip pat ir kiekvienas iš mūsų, atsidūręs ribinėje situacijoje, praradęs prasmę gyventi, ieškome tikrumo. Suvokę, kad daugybė dalykų vyksta Dievo valia, kitaip pradedame žiūrėti į savo neviltis. 

Per karantiną netikėtai pamatėme, kokie pažeidžiami esame. Įvairias sąmokslo teorijas kuriame todėl, kad situacijos nepažįstame. Kai nepažįstame – neigiame. Virusas ne tik susargdino žmones, per jį daugelis prarado pinigus, verslus, galimybes, teko keisti įpročius. Tačiau gal nebūtų taip baisu, jei pirmiausia galvotume apie šalia esančius ir Dievą. Jei žmogus atviras, krizės jam padeda sudėlioti prioritetus ir atveria akis. 

Argi ne taip būna: į Dievą, į tikrus dalykus mes linkę žiūrėti tarsi į parašiutą – panaudosime jį tada, kai lėktuvas kris. Bet Dievas nėra pagal poreikius. Jei priimsite jo pagalbą, jis jumis pasirūpins. Kiekvieną mielą dieną. 

Jūs daug kalbate apie susitaikymą, tarsi išeitį iš bet kurios situacijos. Tačiau esame įpratę girdėti, kaip svarbu kovoti, nenuleisti rankų ir nenukabinti nosies. Kaip suderinti šiuos, rodos, tokius nesuderinamus dalykus? 

Pradėjau ilsėtis ir iš tiesų gyventi, kai suvokiau, kad daugybė dalykų nėra mano valioje. Aš juk negalėjau pasirinkti savo nosies formos – tokią didelę ją priimu kaip duotybę, genų kombinaciją. Nekaltinu savęs dėl savo prigimties, susitaikau ir mėginu matyti tai, kaip privalumą. Kartais sunkių ligonių palatose girdžiu: turi kovoti. O kaip kovoti, kai vėžys ketvirtojoje stadijoje ir skausmai nepakeliami? Užtat sakau – kai galime kovoti, kabinkimės į Žemę ir į Dangų. Bet kai ištinka situacijos, kurios nepriklauso nuo mūsų, tiesiog susitaikykime, iš paskutiniųjų skleiskime tai, ką turime geriausio ir gražiausio. Beviltiškoje kovoje mes prarandame labai daug jėgų. 

Vaikų psichiatrijos skyriuje mergaitės man sako: geriau jau mirsiu liekna ir graži negu valgysiu. Koks grožis, kai žmogus sveria trisdešimt septynis kilogramus? Kas sukūrė tokius standartus? Kas suformavo tokią nuomonę? Mes taip dažnai stebime išorinį vaizdą ir taip retai turime laiko susipažinti su žmogumi, kuris yra viduje, po kūno apvalkalu. 

Mano atradimas yra paprastas: reikia būti Kristaus širdies, ieškoti savo gyvenime išeičių, priimti savo tapatybę ir suvokti, kad jeigu esu pašauktas, per tai mane Dievas ir nori pašventinti. Svarbu neįstrigti klausimuose, ko man trūksta ir ko aš negaliu, bet atpažinti tai, ką galiu. Pamiršti skaudulius, juos priimti, su jais susitaikyti.  Jei tik turėtume širdį, kuriai nerūpi kritikuoti... 

Kad galėtumėte dalintis tokiais tekstais, juk ir pats turite iš kažkur pasisemti išminties? Iš kur ateina žodžiai?

Pastebėjau, kad žmonės labiausiai dalijasi tekstas, kurie gimsta per Evangelijos apmąstymą. Apie tai kalbamės ir diskusijose po mišių. Kartą, kai budėjau bažnyčioje per karantiną, pas mane atėjo vyras. Sako, aš buvau čia, šioje bažnyčioje krikštytas, norėčiau dabar tą krikštą panaikinti, nenoriu būti krikščionis. Galėjau išvyti jį iš bažnyčios, sakydamas, kad krikštas yra sakramentas ir jo panaikinti negalima, tačiau pasirinkau pokalbį su tuo žmogumi apie jo skausmus. 

Mintys į knygą atkeliavo iš pokalbių, apmąstymų, Šventojo Rašto skaitymo grupelių, iš vietų, kuriose žmonės užduoda klausimus, o aš jiems rengiu atsakymus. Svarstau, kaip Kristus, kaip Dievas žvelgtų į kiekvieną situaciją. Jis juk beribis, jis neateina tik per sakramentą, arba tik pas teisingus, gerus, elitinius. Dievas ateina pas visus. Kaip jis prieitų prie nedrąsaus? Prie atėjusio į bažnyčią po dvidešimties metų? Norisi, kad į bažnyčią žmogus atkeliautų ne kaip į prokuratūrą ar policiją, o kaip į Dievo namus. Labiausiai norėčiau, kad Dievas prisiliestų prie atvirų  žaizdų, prie abejojančių, nepatogių, sėdinčių ne zakristijose, o pakelėse. 

Jūs lankote ligonius, skaitote paskaitas, turite pareigų bažnyčioje. Kada randate laiko rašyti? 

Po mišių, po dalijimosi su žmonėmis, visada grįžtu į kambarį ir sudiktuoju savo mintis į diktofoną. Jei palikčiau jas galvoje, išgaruotų. Iš tų įdiktuotų minčių gimsta tekstai. 

Šią knygą vadinu trys M: malonu liesti, malonu skaityti, malonu kurti. Per malonę, per prisilietimą mes patiriame pasaulį. Ypatinga knygos tekstūra primena jaukaus gyvenimo sąsiuvinėlį, kurį galima nešiotis prie širdies. Išskyriau tris M, nes šioje knygoje bandžiau rašyti lengvai. Keliauju nuo buities prie būties, lengvai ir paprastai. Kviečiu ir skaitytoją įsitraukti į kūrybos malonumą, užrašyti savo apmąstymus. 

Mes dažnai pamirštame, kad Dievas nėra mūsų dvasios vagis, norintis pavogti mūsų laimę. Taip gali rodytis žmonėms, kurie patys yra nelaimingi, užsidarę, konservatyvūs, kuriems skauda, jei kitam gera. Reikia visada klausti savęs, ar aš tikrai esu su Dievu, jei man skausminga kito žmogaus laimė? Būkite tikri, žmogaus patiriamas malonumas ir malonė nesuteikia Dievui skausmo.