Kunigo Beno Lyrio kelionė Italijoje vos nesibaigė tragedija: „Galėjau grįžti karste“

Kalbėdamas su naujienų portalu Žmonės.lt, B.Lyris pasakojo, kad viskas nutiko rugsėjo pradžioje, kai jis leidosi į tradicinę dvasinę kelionę, skirtą pabūti su savimi.

„Rugsėjo 1–8 dienomis turėjau asmeninę piligriminę kelionę. Kartais per metus reikia tokių susikaupimo dienų, kai iškeliauji vienas. Pasirinkau keliauti į Asyžių, aplankyti šventąją Pranciškaus žemę, Šventosios Klaros vietas, taip pat visai neseniai šventuoju paskelbto jaunuolio Karolio Akučio palaidojimo vietą. Pabuvęs ten kelias dienas maldos nuotaikoje, nusprendžiau likusį laiką skirti kelionei pėsčiomis prie jūros – leistis link Lečės miesto“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo dvasininkas.

Būtent šiame kelyje kunigą ir ištiko nelaimė. Naktį prieš tai praūžusi audra uolas pavertė klastingais spąstais.

„Nusprendžiau eiti į paplūdimį, kur reikėjo įveikti uolas. Esu ten buvęs ne kartą, tačiau naktį praūžusi audra smarkiai skalavo pakrantę. Uola buvo šlapia, slidi, ir aš tiesiog nemačiau, kaip paslydau. Kritau žemyn apie 20 metrų“, – kraupias akimirkas prisiminė B.Lyris.

Po stipraus smūgio prie kunigo suskubo aplink buvę žmonės, tačiau dėl patirto šoko jis iš pradžių net nesuvokė savo sužalojimų masto.

„Ten buvusi italų grupė matė, kad nukritau, ir iškart atbėgo. Mane ištiko toks šokas, kad iš pradžių galvojau: kam man ta pagalba reikalinga? Juk net nejaučiu didelio skausmo. Padėjo atsikelti, nes buvau įstrigęs tarp uolų sluoksnių, padėjo surinkti daiktus. Tuos kelis kilometrus atgal parėjau su didžiuliu skausmu, kurio iš pradžių taip smarkiai nejutau būtent dėl šoko“, – atviravo vyras.

Nors dvasininkas patyrė sunkių traumų, pagalbos jis kreipėsi ne iškart. Tikroji situacija paaiškėjo tik kitą rytą, kai nakvynės vietos šeimininkams teko pasiaiškinti dėl kraupaus vaizdo kambaryje: „Reikėjo parašyti paaiškinimą, kodėl mano lova visa kruvina. Pasirodo, mano keliai ir alkūnės buvo visiškai kruvini. Tada iškart apsilankiau pas Italijos medikus, jie man davė ibuprofeno.“

Tačiau tikroji situacija paaiškėjo grįžus į Lietuvą ir nuvykus į Kauno klinikų priimamąjį, kur teko išgirsti gąsdinančią medikų diagnozę ir suvokti, kaip arti mirties jis buvo.

„Kai parodžiau medikams nuotraukas, iš kur aš nukritau, jie pasakė, kad tai, ką patyriau, yra geriausia, kas galėjo nutikti. Jei būčiau kritęs ant galvos, į Lietuvą būčiau grįžęs ne savo kojomis, o tiesiog karste. Pažeista krūtinės ląsta, diagnozuoti lūžiai, pažeista diafragma. Skausmas buvo toks, kad negalėjau nei kvėpuoti, nei kosėti, nei juoktis. Likusias tris dienas iki išvykimo į Lietuvą miegoti tekdavo tik sėdint, nes atsigulus diafragma spausdavo šonkaulius ir skausmas tapdavo nepakeliamas. Grįžęs į Lietuvą, gavau stiprių vaistų, turėjau daryti kvėpavimo pratimus, kad plaučiuose nesikauptų vanduo ir neprasidėtų uždegimas“, – apie sunkų gijimo procesą pasakojo B.Lyris.

Visgi net ir po tokio sukrėtimo kunigas spinduliuoja ramybe ir dėkingumu. Jis tiki, kad jį išgelbėjo malda ir tų dienų dvasinis susikaupimas.

„Tą maldos nuotaiką ir šventųjų buvimą aš priimu kaip savotišką apsiaustą, kuris apsaugojo mane nuo mirties. Gyvenime tai priimu ne kaip išbandymą, o kaip dovaną ir gražiausią pamoką. Dažnai mes, o ir aš pats, įsisukę į darbus, pareigas ligoninėse ar parapijoje, priimame gyvenimą kaip savaime suprantamą dalyką. Sveikata, gebėjimas vaikščioti, matyti, pačiam kvėpuoti – tai baziniai, bet iš esmės stebuklingi dalykai. Mums atrodo, kad tai mūsų nuosavybė, kol Dievas ar gyvenimas mums neduoda tokio „smūgio“, priverčiančio sustoti“, – jautriai kalbėjo kunigas.

Šiandien, praėjus penkioms savaitėms po nelaimės, B.Lyris jau pamažu grįžta į įprastą ritmą ir dalijasi svarbiausia išmokta pamoka.

„Atsitiktinumas – tai naujas Dievo vardas. Mes galvojame, kad Dievas veikia tik akivaizdžiais stebuklais, bet kai tau neatsitinka dar baisesni dalykai – tai ir yra tas prisilietimas, primenantis, kad nesi vienas. Dabar jaučiu tik dėkingumą už gyvenimą. Kuo daugiau dėkosime, tuo labiau matysime, kad šiandien turime praktiškai viską, jog būtume laimingi“, – šypsosi kunigas.