Kūno užkalbėtojas Samuelis Tacas: „Ar petys De Niro, ar Kazlausko – man tas pats“

„Ar petys De Niro, ar Kazlausko – man tas pats. Gerbiu kiekvieną paciento kūno dalį, nepaisydamas, kieno ji, bet neturiu laiko vaikščioti pas ligonius. O kai liečiu petį, negalvoju apie to žmogaus laimėjimus – svarstau, kas dedasi jo petyje“, – ką tik knygynų lentynose pasirodžiusioje knygoje „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ paaiškina Samuelis Tacas, Amerikoje žinomas kaip Shmuel Tatz.

Priminus šią istoriją interviu „Žmonėms“ metu, kūno derinimo specialistas (toks apibūdinimas, jo manymu, tikslesnis nei „kineziterapeutas“) nusikvatoja: „Aišku, jei man būtų paskambinę prieš keletą dešimtmečių, būčiau neatsisakęs ir bėgęs.“  

Ilgus metus Samuelio Taco kabinetas buvo „Carnegie Hall“, jo pacientai – tie, kurie lipo į garsiausios Niujorko koncertų salės sceną: violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, smuikininkai Yehudi Menuhinas ir Isaacas Sternas, taip pat kompozitorius Andrew Lloydas Webberis, performansų atlikėja Laurie Anderson, roko legenda Lou Reedas, beisbolo žvaigždė Mookie Wilsonas, aktoriai F. Murray Abrahamas, Elizabeth Berkley.

Prieš kurį laiką savo kabinetą jis perkėlė į ne tokią prestižinę, tačiau darbui patogesnę vietą. „Jau esu nuėjęs ilgą kelią, galiu būti savimi ir daryti tai, kas man patogu, – paaiškina. – Manęs dažnai klausia, kodėl dirbu, galėčiau to atsisakyti, tačiau darbas man teikia malonumą. Man pasisekė, kad turiu tokią profesiją.“

Ir nors dauguma garsiųjų Samuelio Taco pacientų – muzikantai ir šokėjai, jis pabrėžia, jog tai nereiškia, kad padeda tik scenos žmonėms: „Visi nori jaustis gerai ir turėti suderintas kojas, rankas, nugarą.“

Samuelis gimė Lietuvoje netrukus po Antrojo pasaulinio karo, 1946-aisiais, jo tėvai – karo siaubą išgyvenę žydai. Kaip yra pasakojęs, abu prieš karą turėjo šeimas, tačiau vieninteliai išliko.

Samuelis studijavo gydomąją fizinę kultūrą Kūno kultūros institute Kaune, kurortinio gydymo pradžiamokslį gavo iš garsiojo Karolio Dineikos (kineziterapeutas stebisi, kodėl Lietuvoje tiesiog pridygo jogos klubų, o šio lietuvių gydomosios kūno kultūros puoselėtojo patirtis užmiršta, sunyko jo įkurtas sveikatingumo parkas Druskininkuose), važinėjo į Maskvą mokytis masažo ir gydymo elektra, magnetinėmis bangomis, visas šias žinias pritaikė prieš keturiasdešimtmetį emigravęs į Izraelį ir sukūręs savo kūno derinimo („body tuning“) metodiką, dar po dešimtmečio persikėlė į Ameriką.

Ir nors dauguma garsiųjų Samuelio Taco pacientų – muzikantai ir šokėjai, jis pabrėžia, jog tai nereiškia, kad padeda tik scenos žmonėms: „Nesvarbu, ar esi muzikantas, šokėjas, ar buhalteris, juk turi tuos pačius raumenis, kaulus, organus. Tik jei muzikantą vargina rankos skausmas, jis negali repetuoti, ta problema jį sustabdo. Kai ranką skauda advokatui, kurį laiką, kol atlėgs nemalonūs pojūčiai, gali rašyti jo sekretorė, ta problema nėra tokia skaudi, jis neskuba iškart ieškoti pagalbos. Bet visi nori jaustis gerai ir turėti suderintas kojas, rankas, nugarą.“

Jūsų kabineto sienos nukabinėtos nuotraukomis, kur pozuojate su garsiais pacientais. Kiek turi praeiti laiko nuo pirmojo apsilankymo, kad garsenybė sutiktų drauge įsiamžinti?

Juk visiems aišku, kad tokia fotografija yra gydytojo reklama, o garsūs žmonės uždirba neblogus pinigus už įvairių produktų ar paslaugų reklamą... Tačiau jei pas mane ateina pacientas, tai nėra vieno karto šūvis: tarkim, chirurgas paguldo ant stalo, išpjausto ir – viso gero, o pas mane lankosi ne sykį, nori nenori užsimezga gilesnis ryšys, sužinau daugiau ne tik apie skaudančią vietą, bet ir apie tai, kuo tas žmogus gyvena. Tampi draugu – mažesniu ar didesniu.

Aštuoniasdešimt procentų laiko, kurį praleidžiu su pacientu, jį liečiu rankomis. Ne vienas yra pasakęs: „Mano žmona taip ilgai manęs neliečia kaip tu“... Tuomet juokiuosi: „Matyt, mažai moki.“ Nieko nuostabaus, kad užsimezga ryšys, juk žinau apie žmogų tiek, kiek motina žino apie savo vaiką, nes nuolat jį liečia. Ir nuo manęs nieko nenuslėpsi – galima meluoti psichiatrui, jis nesupras, kur tiesa, bet kai aš liečiu sąnarį, nesvarbu, ką žmogus galvoja, kūnas niekada nemeluoja... Yra tokių, kuriems tai nepatinka... Tačiau aš negalėsiu padėti, jei žmogus nepasitikės manimi. Vadovaujuosi sena kinų išmintimi, kad esame trys – žmogus, liga ir gydytojas. Prieš ligą reikia sudaryti sąjungą, tik tada galima galvoti apie pergalę. Reikia pasitikėti, lyg kartu darant verslą, tada ir pavyks.

Pacientams nelengva pamiršti žvaigždiškus įpročius ir paklusti jūsų taisyklėms?

Labai sunku dirbti su garsenybėmis. Juk jei jis tapo žymus ar turtingas, turi ypatingų savybių. Kartais jos tinkamos tiems milijardams uždirbti ar Nobelio premijai laimėti (pas mane lankėsi du laureatai), tačiau tai nereiškia, kad jie yra pasiruošę sudaryti sąjungą su tokiu kaip aš. Pamenate filmą „Karaliaus kalba“? Mikčiojantį būsimąjį karalių išgydė daktariukas, kuris liepė nusileisti į jo lygį, tik tada, kai karalius sutiko ateiti į jo kabinetą, leido vadinti vardu, o ne Jūsų kilnybe, tik tada, kai gydytojas ir pacientas tapo partneriais. O Michaelas Jacksonas ir numirė, nes jis, o ne gydytojas, sakė, ką reikėtų daryti.  

Ir aš su tokiu požiūriu susiduriu. Viena labai garsi pacientė – negaliu sakyti pavardės – vaikščiojo pas mane savaitę. Po šių apsilankymų pasijuto geriau, tačiau kai pasakiau, kad reikėtų ir kitą savaitę ateiti kiekvieną dieną, ji rėžė negalinti, nes jau ir šią per vizitus pas mane praleidusi daug svarbių susitikimų... Ji dar paklausė, kaip aš manąs, kokia jos situacija. Bandžiau išsisukti mandagiu atsakymu ir paaiškinau, jog svarbiausia, kad ji geriau jaučiasi. To nepakako, ji norėjo išgirsti mano nuomonę apie savo sveikatos būklę. Neturėjau kur trauktis ir pasakiau teisybę, kad padėtis dar labai bloga, bet... Ji atsistojo ir pasakė: „Aš nenoriu girdėti nieko blogo.“ Ir išėjo. Ji galinga, turtinga ir nori girdėti tik tai, ką nori. Visi aplinkiniai ir šoka pagal jos dūdelę. Bet aš, ačiū ponui Dievui, jau turiu malonumą pasakyti – arba tu su manimi, arba atsisveikinu.

Aštuoniasdešimt procentų laiko, kurį praleidžiu su pacientu, jį liečiu rankomis. Ne vienas yra pasakęs: „Mano žmona taip ilgai manęs neliečia kaip tu“... Tuomet juokiuosi: „Matyt, mažai moki.“

Iš savo praktikos galiu pasakyti: kuo žmogus turtingesnis, tuo jis gauna prastesnį gydymą. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Po „The Beatles“ nario George’o Harrisono mirties nuo vėžio ne kartą buvo rašoma, kad jis buvo neteisingai gydomas, nes gydytojas, labai mylėjęs bitlus, nenorėjo jo paleisti, turėjo siųsti į kitą ligoninę. Juk mes visi esame žmonės, norime, kad pas mus lankytųsi garsenybės ir turtingi pacientai...  

Tačiau kartais pavyksta peržengti gydytojo ir paciento santykių ribą ir susitikti už kabineto ribų?

Violončelininkas Mstislavas Rostropovičius jau po pirmos lankymosi pas mane savaitės pasakė, kad jei dar toliau kreipsiuosi į jį „jūs“, gausiu... į snukį. Įsivaizduojate? Jis turėjo intuiciją dėl žmonių, jei pajusdavo ryšį, tapdavo draugu.    

Septyniasdešimt penkerių sukaktį Rostropovičius šventė įvairiose pasaulio sostinėse. Mane jis pasikvietė į Sankt Peterburgą, savaitę gyvenau jo viloje – dabar ten muziejus, pusryčiavau ir vakarieniavau prie vieno stalo. Kai žmogus su šlepetėmis, jis visai kitoks nei su fraku. Kiekvieną vakarą prieš miegą aš užsirašydavau, ką jis kalbėjo, kaip elgėsi, bendravimas su tokio kalibro žmogumi – tikra dovana.

Visiškai kitoks buvo rokeris Lou Reedas – savaitę su juo praleidau Italijoje, gyvenome tame pačiame viešbutyje, tik ne tame pačiame kambaryje (juokiasi). Jis kaip tik ėmėsi praktikuoti taiči, tam skirdavo per dieną tris keturias valandas, o didžiausias malonumas jam buvo mokyti kitus – tad aš visą savaitę kiekvieną dieną gaudavau jo pamoką.

Jūsų sugebėjimai ant kojų pastato pacientus, o kaip pats rūpinatės savo kūnu?

Prieš trisdešimt penkerius metus Tel Avive atėjau į viešbutį – tuomet buvau dar jaunas ir vaikščiojau visur, kur pakviesdavo, – pas violončelininką Yehudi Menuhiną. Jo žmona Diana, buvusi šokėja, tik pažvelgė į mane ir pasakė: „Tu man patinki.“ „Bet aš dar nieko nepadariau“, – nustebau. „Aš matau, kaip tu atrodai, ir man tai patinka, nes dirbsi su mano vyru. O tavo kūnas juda gerai.“ Ji nepasakė, kad mano kūnas suderintas, tas apibūdinimas atėjo daug vėliau.  

Kiekvieną rytą mažiausiai keturiasdešimt minučių aš derinu savo kūną. Nedarau jogos, nebėgioju, nežaidžiu teniso, o derinu save. Neturiu tikslo pasiekti kokį nors rezultatą. Noriu tik vieno: kad mano kūnas ten, kur yra, būtų kuo daugiau metų. Noriu jaustis patogiai ir džiaugtis tuo, ką turiu. Superturtuoliai, kuriuos sutinku, turi milijonus, bet nėra patenkinti gyvenimu. O kitas džiaugiasi tuo, ką turi. Tai ir svarbiausia.    

Kartais per metus Lietuvoje apsilankau net du sykius. Amerikiečiai sako: „Gali paimti vaikiną iš Bruklino, bet Bruklino iš vaikino – neįmanoma.“ Mane kažkas paėmė iš Dzūkijos, bet dzūko iš manęs – ne. Ilsiuosi ir džiaugiuosi tik Lietuvoje.

Būsimą žmoną Goldą Vainberg-Tatz sutikote savo kabinete Izraelyje – ji, taip pat iš Lietuvos emigravusi pianistė, atėjo pas jus į konsultaciją... 

Taip sakant, sugriešinau – pažeidžiau principus (juokiasi). Tačiau buvau nevedęs ir bendrauti už kabineto ribų pradėjome tik po gydymo. Buvo sunku išsilaikyti – mūsų likimai labai panašūs. Mūsų tėvams per stebuklą pavyko išsigelbėti holokausto metais, Golda – M. K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, o aš – nepavykęs muzikantas, tik galėjęs svajoti apie šią mokyklą.

Ir svarbiausia – ji gražiai kalbėjo lietuviškai. Drauge mes turėjome gerus keliolika metų. Tačiau jei abu žmonės dega aistra savo darbui, juos lydi sėkmė, išlaikyti šeimos tiesiog neįmanoma...  

Taip išėjo gyvenime, kad mano vaikai – pacientai. Neseniai viena moteris, atėjusi pas mane tik antrą kartą, pasakė: „Jūs neturite vaikų.“ Nustebau, kaip ji tai suprato. „Aš matau, kaip tu kalbiesi su manimi ir ką man sakai, tu gyveni tuo, ką darai. Žmogus negali turėti šeimos, jei taip atsiduoda darbui“, – pareiškė. Bandžiau ginčytis, kad ji neteisi, pažįstu kolegų, kurie labai geri specialistai ir turi šeimas. „Bet tu neturi“, – nenusileido ji. Man įstrigo Vilniuje gimusio pasaulinio garso smuikininko Jashos Heifetzo prisipažinimas knygoje, jog nereikėjo jam vesti, nereikėjo tų vaikų, ne tam jis sukurtas...

Knygoje pasakojate, kad iš Lietuvos būtinai parsivežate ne vieną kepalą juodos duonos, saugote ir kelis mėnesius atsiriekiate kaip didžiausią skanėstą.

Visi žino, kad lauktuvių iš Lietuvos man reikia jos atvežti. Niujorke galima rasti juodos duonos, bet ji ne tokia. Duonai reikia gero vandens. Norėčiau ir lašinių, bet jų negalima parsigabenti – draudžiama įvežti. Nieko nėra geriau kaip lašinukai, česnakai, cibuliai, duona ir du sykius varytas samagonas...

Kartais per metus Lietuvoje apsilankau net du sykius. Amerikiečiai sako: „Gali paimti vaikiną iš Bruklino, bet Bruklino iš vaikino – neįmanoma.“ Mane kažkas paėmė iš Dzūkijos, bet dzūko iš manęs – ne. Ilsiuosi ir džiaugiuosi tik Lietuvoje.

Bendravo su Filomena Taunyte

Pastaruosius kelerius metus į Lietuvą atvykęs Samuelis Tacas praleisdavo daug laiko su gydytoja Filomena Taunyte, stengėsi pasisemti iš jos žinių apie sveiką gyvenimo būdą, dalyvavo jos rengtoje badavimo stovykloje.