„Kūnu perbėgo šiurpas“: naktį gavęs pranešimą Žičkus nustėro – telefone išvydo mirusio garsaus bičiulio vardą
Žinomas žurnalistas Edvardas Žičkus socialinėje erdvėje atvirai prabilo apie šiurpoką patirtį, kuri paskatino jį susimąstyti apie skaitmeninį iškeliavusiųjų anapilin palikimą. Bemiegę naktį vyro telefono ekrane netikėtai įsižiebė pranešimas, rodantis, jog prie populiarios susirašinėjimo programėlės prisijungė jo bičiulis – garsus, tačiau jau prieš kelerius metus miręs aktorius.
Šis netikėtas mirusio draugo „sugrįžimas“ į virtualią erdvę žurnalistą gerokai išgąsdino ir privertė užduoti jautrų klausimą apie tai, ar mes esame pasiruošę paleisti tuos, kurių nebėra. Savo išgyvenimais ir apmąstymais E.Žičkus pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„Naktinis mirusiojo skambutis... Ne, čia nė kiek neperdedu ir ne sutirštinu spalvų. Nors klausimas, kurį noriu iškelti, galbūt skamba kiek makabriškai, viskas įvyko iš tikrųjų. Šią naktį – vieną iš tų daugelio, kai dėl pilnaties kankino nemiga ar neaiškus būdravimas – tyliai sumirgo mobiliojo ekranas. Gal tai buvo trečia, o gal jau ketvirta ryto... Baisiausia čia net ne laikas, o tai, ką išvydau. Vardas.
Telefonas pranešė, kad žmogus „prisijungė prie Viber“ (ar „WhatsApp“). Nieko keisto, jei tai būtų bičiulis, grįžęs iš tolimos kelionės... Tačiau ekrane užsidegė vardas garsaus, prieš kelerius metus išėjusio aktoriaus – mano gero bičiulio. Kūnu perbėgo šiurpas. Iš pradžių pagalvojau: gal tai tik košmaras, nakties kliedesys? Bet ne. Patikrinus telefoną dar kartą, abejonių neliko – TAS ŽMOGUS, mūsų visų a. a. tautos mylimas aktorius, lyg ir prisikėlė skaitmeninėje erdvėje. Neįtikėtina, mistiška ir kartu itin šiurpu.
Man, kaip žurnalistui, visada buvo smalsu: o kas gi nutinka su duomenimis – telefono numeriais, el. paštais, socialinių tinklų paskyromis – kai iškeliauja žinomi, visos tautos dievinti žmonės? Prisipažinsiu, iki šiol nesu išbraukęs iš adresų knygos savo brangių bičiulių – Irenos Marozienės, Stasio Povilaičio, Agnės Jagelavičiūtės, Vytauto Šapranausko ir kitų – kontaktų. Rankos tiesiog nekyla ištrinti. Kas nutinka su tais elektroniniais rašmenimis – skaičių ir raidžių kombinacijomis – kartkartėmis vis susimąstydavau. O šiąnakt vieno iš jų numeris netikėtai sumirgo, tarsi jis būtų vėl „grįžęs į eterį“... Ryte, atsijungus nuo nakties emocijų, liko tik gilus susimąstymas. Kas iš tiesų vyksta su išėjusiųjų skaitmeniniu palikimu? Kaip mes patys su juo tvarkomės? Nuodugniai išduoti ryšio operatorių perperkami numeriai atneša tokių keistų, emocingų staigmenų, bet ar mes patys esame pasirengę paleisti?
Aš asmeniškai vis dar nedrįstu ištrinti man brangių, svarbių ir atminimą saugančių žmonių kontaktų. Jie atrodo kaip maži tiltai į tai, kas buvo. O kaip jūs? Ar saugote išėjusiųjų kontaktus bei susirašinėjimus? Ar visgi ištrinate ir judate toliau?“ – teiravosi E.Žičkus.
Po šiuo įrašu Edvardas sulaukė įvairių komentarų.
„Visada ištrinu, deja... Dėl savęs pačios. Nes tie žmonių numeriai, kurių visada skambučių laukdavau, dabar jau nedžiugintų... Atvirkščiai, sukeltų slogias emocijas ne vienai dienai“, – rašė viena moteris.
„Reikia ištrinti mirusiųjų pasaulis yra mirusiųjų, ir jiems ne vieta tarp gyvųjų“, – jai pritarė kita.
„Mirus vyrui, su dukra buvome kapuose apžiūrėti laidojimo vietos. Išėjus iš kapų, gavau žinutę apie praleistą skambutį... skambino mano miręs vyras!!!“ – šiurpia patirtimi dalijosi dar viena iš žurnalisto sekėjų.
