Kuo „Sąvaržėlė“ išsiskiria iš kitų verslo centrų? Architektas atskleidžia svarbiausią idėją
Vilniaus centre, Konstitucijos prospekte, veikiantis unikalus britų architektūros legendos Richardo Rogerso studijos projektas „Sąvaržėlė“ išsiskiria ne tik savo fasadu. Architektūriniai sprendimai verslo centre orientuoti į dirbančius žmones – nuo natūralios šviesos ir žalumos iki viešųjų erdvių bei galimybės mėgautis sostinės panorama.
„Juk galiausiai visada kuri pastatą žmonėms, vietą, kurioje žmonės dirbs. Būtent tai turi būti bet kurio projekto idėjos centre“, – tikina „Sąvaržėlės“ architektas, RSHP asocijuotasis partneris Jackas Evansas-Newtonas.
Projekto esmė – paprastos idėjos
Šiandien, kai darbo įpročiai keičiasi ir ne kiekvienai užduočiai atlikti būtina gyvai būti biure, pati darbo aplinka tampa vis svarbesnė. Todėl architektūroje ieškota būdų sukurti erdves, į kurias žmonėms norėtųsi ateiti.
„Nesvarbu, ar esi užsakovas, ar architektas, turi kurti tokias vietas, kuriose žmonėms norisi būti“, – sako architektas.
„Sąvaržėlėje“ numatytos įvairios kasdieniam darbui ir bendravimui skirtos erdvės – pirmojo aukšto bendrosios zonos, restoranas, žaliosios erdvės, terasos ir centrinis atrijus. Pastarasis veikia kaip savotiška miesto aikštė pastato viduje: čia galima susitikti, bendrauti ir organizuoti renginius.
Į skirtingus nuomininkų poreikius atsižvelgta ir planuojant biurus. Lankstus jų išplanavimas leidžia patalpas pritaikyti įvairaus dydžio komandoms, taip pat ir mažesnėms įmonėms. Pastate įrengta ir iki 130 žmonių talpinanti konferencijų salė, o vieta Konstitucijos prospekte užtikrina patogų susisiekimą tiek viešuoju, tiek asmeniniu transportu.
Pastato architekto, J. Evanso-Newtono teigimu, centrinis atrijus atlieka ne tik socialinę funkciją – jis taip pat padeda į pastato vidų įleisti natūralios šviesos.
„Viena pagrindinių taisyklių – nesvarbu, kurioje pastato vietoje esate, nuo fasado niekada nebūsite nutolę daugiau kaip 6 metrus. Taigi visada būsite arti vaizdo į išorę ir natūralios šviesos“, – sako J. Evansas-Newtonas.
Apatiniuose pastato aukštuose daugiau skaidrumo ir žalumos. Projektuojant galvota ir apie metų laikų kaitą – kad augant augalams jie būtų matomi iš pastato vidaus. Tuo metu viršutinėse erdvėse atsiveria Vilniaus panorama.
Apibendrindamas J. Evansas-Newtonas pabrėžia, kad visa šio projekto esmė slypi gana paprastuose dalykuose. Šviesoje, žalumoje ir danguje – tame, kas padeda žmogui darbo vietoje išlikti susijusiam su aplinka.
„Iš tiesų tai yra labai paprastos idėjos, tačiau jos turi didžiulę įtaką darbo erdvėms. Prastos darbo erdvės yra būtent tos, kuriose žmogus viso to aplink save neturi ir jaučiasi tarsi atskirtas nuo aplinkos“, – teigia architektas.
