Kur dingsta laikas, arba Mėnuo nieko neveikimo

Svarstydama, kur iššvaistau laiką ir kokių darbų galėčiau atsisakyti, pastebėjau vieną įdomų paradoksą: nors skundžiuosi laiko trūkumu, tačiau vos tik pasitaiko pora laisvų minučių, puolu naršyti socialiniuose tinkluose, tikrinti elektroninio pašto ar griebtis kokios nors veiklos. Juk nieko nedaryti man, kaip ir turbūt daugumai iš mūsų, tolygu tingėti arba prarasti neįkainojamas gyvenimo progas bei galimybes!

Kažin ar ne dėl tokio požiūrio į laiką žmonės pradeda nuolatos vėluoti? Pavyzdžiui, jiems kelia siaubą mintis, kad gydytojo priimamajame teks sugaišti keliolika minučių laukiant savo eilės. Kiti mano, kad net trumpas delsimas gali virsti praleista proga, todėl visur atvyksta gerokai per anksti. Tada jie nervinasi laukdami ir skaičiuodami kiekvieną minutę iki priėmimo ar susitikimo, desperatiškai tikėdamiesi, kad pavyks reikalus sutvarkyti anksčiau, nei planuota, ir taip sutaupys keletą svarbių akimirkų.

Nuobodulio baimė

Nuobodulys šiuolaikinio žmogaus patirčių hierarchijoje yra turbūt gerokai žemiau už pervargimą, liūdesį ir nelaimes.

Šiuolaikinis žmogus nori, kad net laisvalaikis būtų prasmingas ir naudingas, todėl sportuoja, tvarkosi, mokosi kalbų, skaito, keliauja... Atostogos ar savaitgalis tingiai drybsant? Juk negalima nieko neveikti! Įdomu, kodėl? Atsakymai maždaug tokie: nieko neveikdami nepasieksime savo tikslų, švaistome brangų laiką ir nuobodžiaujame. Kitaip tariant, tampame neproduktyvūs ir nuobodūs. Nuobodulys šiuolaikinio žmogaus patirčių hierarchijoje yra turbūt gerokai žemiau už pervargimą, liūdesį ir nelaimes. Juk net neigiamas patirtis galima aptarti, kai kurios iš jų yra tokios aktualios, kad beveik madingos: perdegimas, aseksualumas, savivertės problemos... O nuobodulys?

Interneto pinklės

Psichologai skambina pavojaus varpais: nuolatos skubantys ir besistengiantys išnaudoti kiekvieną sekundę negali susitelkti į esminius gyvenimo iššūkius ir aprėpti visumos. Pagrindinis „nuopelnas“ čia tenka internetui ir socialiniams tinklams, milžiniškiems informacijos srautams ir mūsų norui neatitrūkti nuo naujienų.

Socialinių tinklų erzelynas, virtualūs „patinka“ ir aštrios diskusijos – gerokai emocingesni ir ne tokie kultūringi, nei vykstantys tikrame gyvenime? Virtualybėje negimsta tiesa, neretai subjūra nuotaika ir lieka nemalonių nuosėdų: nuovargis, irzlumas, sumažėjęs produktyvumas. Ir net tada, kai skundžiamės, kad neturime laiko, vos tik gauname laisvą valandėlę, pasiduodame panikai: nėra ką veikti! Galbūt todėl gyvenimą planuojame taip, kad jame liktų kuo mažiau laiko, neužpildyto įvairiomis veiklomis. Net vaikus kontroliuojame, kad tik jie nedykinėtų ir išnaudotų kiekvieną akimirką.

Tačiau turiu prisipažinti, kad pati leidžiu įvairiems virtualiems trukdytojams veržtis į savo asmeninę erdvę ir vogti iš manęs laiką!

Būti „čia“ ar „ten“?

Dar pastebėjau, kad mes keliame sau ir aplinkiniams daugybę tikslų ir viliamės, kad pagaliau pačiupsime už uodegos laimės paukštę, kai pateksime į „ten ir tada“. Reikia tik kiek pasistengti! Bet taip stengiantis nebelieka laiko nei būti, nei džiaugtis „čia ir dabar“. Rezultatas? Nejaučiame gyvenimo skonio, pilnatvės – tik laiko trūkumą.

Nieko neveikimas nėra tingėjimas ar prabanga, – tai būtinybė, padedanti suprasti realybę: savo vidinį pasaulį, santykius su kitais.

Kai galimybę paspausti mygtuką „stop“ nukeliame į „kažkur“ ir „kažkada“, prarandame galimybę susikoncentruoti į tikrus gyvenimo prioritetus, objektyviai vertinti aplinkybes, santykius. Todėl imu svarstyti, kad nieko neveikimas nėra tingėjimas ar prabanga, – tai būtinybė, padedanti suprasti realybę: savo vidinį pasaulį, santykius su kitais. Tikras savęs pažinimas yra įmanomas nesiblaškant, neužsiimant kitomis veiklomis.

Viename leidinyje aptinku amerikiečių neurologo Marcuso Raichleʼo tyrimo duomenis, kurie atskleidžia, kad smegenų sritys, atsakingos už atmintį ir organizacinius gebėjimus, slopinamos, kai žmonės kuo nors užsiima, tačiau labai suaktyvėja, kai jie nieko neveikia. Todėl rekomenduojama po intensyvaus protinio darbo pailsėti, nes tik taip informacija geriau įsimenama. Kadangi bendravimas socialiniuose tinkluose skatina norą laimėti, gauti greitą pripažinimą, iš smegenų atimama galimybė suteikti, priskirti mūsų išgyvenimams prasmes. Todėl šis specialistas rekomenduoja išvargintiems greito gyvenimo ritmo ir besiskundžiantiems laiko trūkumu kasdien po pusvalandį paprasčiausiai nieko neveikti.

Tai mane suintriguoja ir ryžtuosi mėnesio eksperimentui.

Pirma savaitė. Nuobodulys! Pirmą eksperimento dieną atsisėdu valgomajame ant sofos, atsikvepiu ir pagalvoju – kaip seniai čia nebuvau įsitaisiusi. Po kelių minučių akys ima nerimastingai žvalgytis aplinkui. Namie tiek darbų! Po televizoriumi numesta apdulkėjusi lego detalė. Palubėje nusidriekęs voratinklis. Švarindamasi vis pamirštu, kad reikia žvilgtelėti ir aukštyn. Jau noriu pašokti ir tuoj pat susitvarkyti. Bet susilaikau. Nieko neveikimo pusvalandis dar tik prasidėjo. Geriau pagalvosiu apie temas kitam žurnalo numeriui. Reiktų jas užsirašyti. Pakylu nuo sofos ir vėl atsisėdu. Juk turiu nieko neveikti! Tepraėjo kelios minutės. Likęs laikas virsta tikra kankyne. Žvilgčioju į laikrodį ir skaičiuoju darbus, kuriuos dabar galėčiau nuveikti. Pagaliau! Pašoku kaip nutvilkyta ir lekiu valyti dulkių. Beprasmiškai sugaišau pusvalandį. Neįsivaizduoju, kaip ištversiu tuos pusvalandžius visą mėnesį.

Antra savaitė. Apmąstymai. Prisipažinsiu, imu laukti nieko neveikimo pusvalandžių ir jausti tam tikrą malonumą patogiai įsitaisydama, atsipalaiduodama ir užmerkdama akis. Įsiklausau į kūną ir jo pojūčius. Namie tylu. Gera, kad turiu erdvę, kurioje galiu pabūti niekieno netrukdoma ir ramiai pamąstyti. Pradedu suvokti, kiek daug dalykų savo kasdieniame gyvenime nepastebiu, nes būnu susikoncentravusi į tai, kas mano galvoje. Prisimenu, kad senokai nebuvau gamtoje. Užsinoriu žiūrėti į tekantį vandenį ir plaukiančius debesis. Suvokiu, kiek laiko sugaištu naršydama internete ir tvarkydama buitį. Man ima patikti šis eksperimentas, nes tą pusvalandis galiu pabėgti iš rutinos. Pradedu puoselėti mintis, kad kai kurių darbų gal verta atsisakyti?

Trečia savaitė. Prisiminimai. Pastebiu, kad namie turiu daug gražių daiktų! Knygų spintoje vaikų piešiniai – labai linksmi ir juokingi. Ir kavos puodeliai – iš jų gerti kavą man skaniausia. Per šį pusvalandį galiu pamatyti aplink esančius daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Galiu ramiai apmąstyti savo gyvenimo iššūkius ir netipinius jų sprendimo būdus. Kas dar vyksta tą pusvalandį? Prisimenu vaikystę. Kaip žiūrėdavau į debesis, skaitydavau knygas. Prisimenu net savo svajones. Atmintyje iškyla gražiausi nieko neveikimo momentai. Kaip ilgai stebėjau skruzdėlę ir spėliojau, kur ji keliauja. Svarstau, ar mano vaikai patyrė ką nors panašaus, ar jie irgi turės tokių nuostabių prisiminimų „apie nieką“?

Ketvirta savaitė. Apibendrinimas. Kuo toliau, tuo labiau patinka tie nieko neveikimo pusvalandžiai. Jų laukiu. Ir spėju atlikti visus darbus. Man pagaliau pakanka laiko! Dabar suprantu, kad daug jo tiesiog iššvaistydavau, nieko prasmingo neveikdama. Ši patirtis pranoksta visus lūkesčius. Pamatau, kad mano gyvenime yra daugybė mažų nuostabių dalykų: mėgstami kvepalai prieškambaryje, senovinė močiutės maldaknygė, šiltas pledas, pro užuolaidas besiskverbiantys saulės spinduliai... Ir kaip paaugo kaktusas ant palangės! Gal nuskambės banaliai, bet pagalvoju, kaip gera gimti būtent šiuo istoriniu laiku ir šioje šalyje. Turėti indaplovę ir vonios kambarį su šildomomis grindimis. Jausti, kad esu apsupta mylimų ir mylinčių žmonių. Randu žodžių laimės jausmui apibūdinti – tai kartais per sekundę pajuntamas džiaugsmas dėl mažyčių kasdienybės malonumų, tokių kaip puodelis kavos, švelnus vėjas, mėgstama daina, sklindanti iš grotuvo, ar spontaniškas bučinys.

Taigi, racionaliai reziumuoju, kad po mėnesio nieko neveikimo pusvalandžių apima visai priešingi jausmai nei tuščias nuobodulys, kurį jutau pirmomis eksperimento dienomis. Vis dar norėčiau, kad para būtų bent keliomis valandomis ilgesnė, tačiau dabar laiko turiu tikrai daugiau. Tiesa, pasiilgau FB naujienų – reikia jas peržvelgti.