Kur ir su kuo Tautišką giesmę šventinį vakarą giedos lietuvių operos solistai?

Viktorija Miškūnaitė: „Šimtmečio himną kartu su tūkstančiais Dainų šventės dalyvių ir žiūrovų penktadienio vakarą giedosiu sostinės Vingio parke. Šalia, kaip visada, bus mano ištikimoji komanda – vaikai Darijus ir Adrija. Noriu, kad abu jie užaugtų Lietuvos patriotais, mylėtų savo gimtąjį kraštą ir suprastų pilietiškumo, tradicijų, kultūros puoselėjimo bei tautinės vienybės svarbą. Todėl nutariau ne stebėti Dainų šventės transliaciją per televiziją, o stebėti jį gyvai.

Liepos 6-osios vakarą kartu giedame himną turbūt nuo pat šios tradicijos atsiradimo pradžios. Ir visai nesvarbu, kur tuo metu būname. Pernai, pavyzdžiui, įsijungėme šventės interneto transliaciją viešėdami Pietų Italijoje, kur tuo metu ruošiau vaidmenį „Valle d‘Itria“ festivalio statomoje operoje. Šįmet būtent liepos 6-ąją visi trys turėjome išskristi į Austriją, į prestižinį tarptautinį Insbruko ankstyvosios muzikos festivalį – ten esu pakviesta atlikti pagrindinį Didonės vaidmenį Saverio Mercadante‘s operoje „Paliktoji Didonė“ („Didone abbandonata“). Tačiau dėl neeilinio renginio – šimtmečio Dainų šventės nusprendėme išvykti diena vėliau. Atidavę pagarbą Tėvynei, kitą rytą visi trys skubėsime į oro uostą.“

Jovita Vaškevičiūtė: „Laikausi tradicijos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švęsti draugų sodyboje Molėtų rajone prie Stirnių ežero. Ten suvažiuoja maždaug pusšimtis žmonių – spalvinga miela kompanija, kurioje – muzikantai, sportininkai bei įvairiausių kitų profesijų atstovai. Dieną žaidžiame tinklinį ir dalyvaujame sportinėse varžybose, o vakare kuriame laužą ir patys sau pasidarome nedidelę dainų šventę. Joje paprastai būna ir šįmet šimtmečio šventę pradėjusios Dainų dienos Kaune meno vadovė, „Jaunystės“ choro siela Danguolė Beinarytė. Žinoma, devintą valandą vakaro susiėmę už rankų visi kartu ant Stirnių ežero kranto giedame Tautišką giesmę.

Šią vasarą po įtempto teatrinio sezono daugiau laiko ketinu skirti poilsiui savo sodyboje, kurioje neseniai įsirengiau nedidelį namelį. Bet retkarčiais nuvykstu į solistų perklausas, tad galiu pasigirti, kad jau esu gavusi Liubašos partiją Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“, kurią kitų metų pradžioje statys Estijos nacionalinė opera. O kol kas džiaugiuosi vasara, žolynais, puoselėju gėles ir raviu lysves mylimoje sodyboje.“

Tomas Pavilionis: „Himną man dažniausiai tekdavo giedoti scenoje, mat šventinį vakarą paprastai koncertuodavau. Renginio pabaigoje atlikėjai užtraukdavo Tautišką giesmę drauge su visais koncerto klausytojais. Tačiau prieš porą metų pajūryje vykęs koncertas baigėsi anksčiau ir mes, dainininkai, skubėjome grįžti namo, tad himną devintą valandą draugiškai giedojome tiesiog automagistrale skriejančiame automobilyje.

Kitą sezoną LNOBT manęs laukia keletas svarbių debiutų: pirmąkart atliksiu Grafo partiją Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas“ ir Idamantės partiją Wolfgango A. Mozarto operoje „Idomenėjas“. O vasarą turiu numatęs nemažai koncertų – dainuosiu Panevėžyje, Anykščiuose, Klaipėdoje, Palangoje, todėl jau dabar nemažai laiko skiriu partitūroms. Bet liepos 6-ąją esu laisvas, tad kur su šeima praleisime šventinį vakarą – nuspręs žmona Gabrielė ir mūsų pirmagimis Tomas. Greičiausiai būsime miesto centre ir Tautišką giesmę giedosime drauge su kitais vilniečiais – pavyzdžiui, stovėdami ant Baltojo tilto. Tomui Pavilioniui Jaunesniajam tai tik pirmoji gyvenimo vasara, ir himnui jis galės pritarti guguodamas.

Liudas Mikalauskas: „Nebeprisimenu metų, kada liepos 6-ąją turėjau galimybę giedoti Tautišką giesmę šeimos rate: visuomet stoviu scenoje! O iš didėjančio gaunamų pasiūlymų koncertuoti skaičiaus sprendžiu, kad liepos 6-ąją Lietuvoje rengiama vis daugiau koncertų. Šįmet šiam vakarui sulaukiau maždaug 15-20 kvietimų, pirmieji pradėjo plaukti dar metų pradžioje. Himną giedosiu drauge su Šilutės rajono Katyčių miestelio bendruomene, kuri į mane kreipėsi pirmoji. Koncertas prasidės 20 val. ir baigsis, kaip įprasta, Tautiška giesme.

Mano kolegos solistai pritars, kad užvesti Tautišką giesmę scenoje nėra taip jau paprasta. Oficialioji mūsų himno partitūros versija pritaikyta giedoti chorams, kurie aukštesnėje tonacijoje gražiau skamba. Tačiau iš patirties žinau, kad tokiu atveju neišlavintiems balsams aukščiausios himno gaidos būna neįveikiamos. Todėl verčiau iškart renkuosi tercija žemesnę tonaciją, kad visi giedotojai nesutrikdami galėtų giesmę užbaigti.

Ruošdamasis šventiniam koncertui, visada pasikartoju himno tekstą. Mat jame esama vietų, kuriose lengva „paslysti“. Tarkim, iš anksto būnu pasiruošęs, kad pusė auditorijos trauks „tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina“, o ne “…saulė Lietuvoj…“, kaip iš tiesų reikėtų. Dar eilutėje „ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi“ žmonės neretai painiojasi teikdami pirmenybę tiesai, o ne šviesai.

Himną scenoje atlieku įvairiomis progomis – ne tik Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Bene labiausiai įsiminė pasirodymas Kauno „Žalgirio“ arenoje prieš krepšinio varžybas. Aš pats nesu didelis krepšinio fanas, todėl man buvo keista, kad kone visą himną pilnutėlėje arenoje giedojau vienas, ir tik paskutinėse eilutėse „...vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ staiga skanduodama prisijungė galinga aistruolių armija. Vėliau draugai paaiškino, kad taip prieš varžybas būna visada.

Vasarą mano pasirodymų tvarkaraštis įtemptas: turiu maždaug penkis koncertus per savaitę. Šiuo metu esu Krokuvoje, kur vakare dainuosiu boso partiją Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškajame Requiem“. Ketvirtadienį Vilniuje dalyvausiu Dainų šventės programoje „Vario audra“, o penktadienį trauksiu į Mažąją Lietuvą. Pats šią vasarą organizuoju net tris muzikos festivalius: vieną – savo tėviškėje Tauragėje, kitą, skirtą Tėvo Stanislovo gimimo 100-osioms metinėms – Paberžėje, o trečią – Skaruliuose šalia Jonavos.“