„Nuotraukoje maldauju gervės, kad ji niekada daugiau neskristų į tokius ciniškus ir liūdnus renginius“, – taip rymodamas prie ką tik atsiimtos „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo prašė filmo „Animus Animalis“ montažo režisierius Mikas Žukauskas. Ir, tiesą pasakius, kartu su kino industrija iš liūdesio užmigti negalėjau ir aš.
Kas nutiko, kad dvejus metus viltingai laukti lietuviško kino apdovanojimai šitaip nuvylė tuos, kurie savo kūryba nusipelnė aukščiausios pagarbos? Kodėl socialiniuose tinkluose nesilpo žiūrovų pasipiktinimo uraganas?
Mano kukliu supratimu, mus dar kartą nuvylė požiūris. Tas pats požiūris – neva pataikaujama komercinės televizijos žiūrovams, tačiau absoliučiais situacijos įkaitais paverčiami tie, kuriems ta apdovanojimų ceremonija ir turėtų būti skirta.
Situacijos įkaitu pavadinčiau ir komiką Mantą Bartuševičių: jis akivaizdžiai nesuprato, į kokią peklą bus įveltas šiųmetės „Sidabrinės gervės“ scenarijaus autorių. Per naktinį Vilnių limuzinu riedantis Mantas ceremoniją pradėjo nuo klišinių pokštų apie lietuvišką kiną. Juokingų nebent tiems, kurie lietuviško kino nežiūri, – mūsų kūrėjai senokai savo filmų premjeras rengia prestižiniuose viso pasaulio festivaliuose ir pretenduoja į tuos pačius apdovanojimus, kaip ir kino žvaigždės.
Tuo metu dainininkė Gabrielė Vilkickytė su in memoriam Faustui Latėnui ir daina „Toli toli“ tyliai laukė savo pasirodymo nešildomoje „Compensos“ arenoje, kol atėjo tas laikas. Tai kaip čia išeina, bičiuliai?