Menas ir kultūra formaliajame švietime – kelias į atviresnį dialogą tarp mokytojų ir mokinių. Tad kūrybinė edukacija šiandienos ir ateities mokyklai tampa būtinybe. Tokia nuostata, rengdamas projektus švietimo įstaigoms, vadovaujasi medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“.
Naujausiuose projektuose „Garsovaizdžiai“ ir „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ dalyvaujantys kūrėjai (-os) bei mokytojos Tarptautinės mokytojų dienos proga dalijasi pasiūlymais, patirtimi, kaip jauno žmogaus laisvalaikį, tai, kas jam įdomu, integruoti į mokymosi procesą, kaip atrasti kūrybiškumą mus supančioje kasdienybėje ir kaip jį, pavertus kūrybinėmis užduotimis, panaudoti kasdienėse pamokose.
Atsiverti kasdienybės istorijoms
Šie mokslo metai 19-ai Lietuvos mokyklų, kurios dalyvauja projektuose „Garsovaizdžiai“ ir „Istorijos. Garsais ir vaizdais“, bus kitokie – praturtinti kūrybinio vyksmo.
„Drauge su asociacija AGATA organizuojamame projekte „Garsovaizdžiai“ mokiniai (-ės) ir mokytojai (-os) su kompozitoriais (-ėmis), garso menininkais (-ėmis), antropologais (-ėmis), muzikantais (-ėmis) tyrinėja garsą bei savo garsinę aplinką. O štai projekte „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ dalyvaujančius mokytojus (-as) ir vyresniųjų klasių mokinius (-es), vėlgi su kūrėjų pagalba, siekiame paskatinti ieškoti bei atrasti kūrybinių idėjų ir istorijų savo kasdienybėje, analizuoti meną iš įvairių ugdymo dalykų perspektyvų.
Jau ne kartą įsitikinome, kad mokyklų ir kūrėjų bendradarbiavimas yra ne tik labai įdomus ir įkvepiantis, bei ir įveikiantis kartų ir interesų skirtumus“, – sako „Meno avilio“ edukacinių projektų vadovė Dovilė Alėbaitė.
Dramaturgė, kūrybinio rašymo kursų ir stovyklų organizatorė ir dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė susitikusi su projekto „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ mokytojais (-omis) patarė pamokose informacijai perteikti ir įsisavinti pasitelkti istorijas, greta teorijos nepamiršti ir praktikos.
„Pasidalinimas apie tai, kaip išėjome sodinti su seneliais medelių, gali atnešti suvokimą, kad bendras laikas kartu gamtoje su artimaisiais stiprina ir kuria ryšį, prisideda prie planetos ekologijos gerbūvio ir pagaliau, kuria mūsų pačių – giminės ir tąsos istoriją.
Mes gyvename tokiais intensyviais laikais ir tokiu didžiuliu greičiu, kad pirmiausiai skatinčiau mokinius ir mokines tiesiog sulėtinti tempą ir būti čia ir dabar. Kitaip tariant, girdėti, ką kalba žmonės, stebėti, kaip skleidžiasi pumpurai pavasarį ar gelsta medžių lapai rudenį. Taip istorijos mus lengviau susiranda“, – dalijosi G. Labanauskaitė.
Garso ir muzikos tyrėja, mokytoja ir „Garsovaizdžių“ lektorė Ieva Gudaitytė sako, kad jai svarbu, kad mokiniai (-ės) ir mokytojai (-os) pajustų santykį su jų kuriamais projektais, temomis, jiems būtų svarbu papasakoti įtraukiančią istoriją. „Man padeda vaikščioti po miestą su juostiniu fotoaparatu ir diktofonu – svarbiausia be tikslo. Ir klausytis bei klausti savęs“, – kaip tas istorijas surasti taip pat pataria I.Gudaitytė.
NARA žurnalistas ir videografas, projekto „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ lektorius Mindaugas Drigotas sako, kad kiekvieno žmogaus, nepaisant jo amžiaus, viena svarbiausių savybių, įrankių, kurį reikia nuolatos galąsti, – smalsumas. Jį ugdyti, pasak jo, galima labai skirtingai – nuo knygų, serialų žiūrėjimo, iki bendravimo su savo draugais, tėvais, seneliais ar tiesiog įdomiais žmonėmis.
Kaip prioritetą šiame projekte, M.Drigotas taip pat išskiria stiprų pasakojimą: „Istorijas galima pasakoti įvairiausiomis formomis – nuo vaizdinės ir garsinės dokumentikos iki „Instagram“ storių ir „TikTok“ memsų ar komiksų kūrimo.“
Pirmojo projekto „Istorijos. Garsais ir vaizdais“ susitikimo metu Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos mokytoja Skirmantė Kaziūnaitė pasidalijo, kad įvairaus amžiaus moksleiviams visuomet įdomu susitikti su menininkais, užsiimti bendra veikla, patiems pabandyti perteikti savo mintis meninėmis priemonėmis. Jos manymu, tai jaunus žmones skatina labiau domėtis kultūros ir meno reiškiniais.
Kaip pravesti „kitokią“ pamoką?
„Mokiniams labai tiko mano „lyriniai nukrypimai“ į graikiškų raidžių kilmę ir antikinius mitus matematikoje ar ankstyvųjų sintezatorių garsai fizikoje. Kūryba leidžia mums lengviau pamatyti, kaip viskas yra susiję. Tai tarsi tiltas tarp mokyklinių ar kitų disciplinų, tad mano vizija yra būtent tokia: mokymą pradėti ne nuo abstrakčios idėjos ir ją konkretinti pavyzdžiais, o imti pavyzdį ir jį nagrinėti iš visų įmanomų pusių. Galbūt sugalvoti tris alternatyvias istorijas Konstantinopolio griūčiai? Galbūt rasti internete ir paaiškinti klasiokams, kaip derinamas būgnas? Galbūt nupiešti komiksą apie mitozę“, – sako I. Gudaitytė.
M.Drigotas pripažįsta, kad posakis „žengti koja kojon su naujovėmis“ yra banalus, tačiau kartu „naujos pasakojimo formos, žaidimo elementai yra kelias į mokinių širdis, ir protus“. Ir štai kokius pavyzdžius pateikia:
„Galima kiekvienais metais rodyti tuos pačius filmus apie Sausio 13-osios įvykius. O galima su mokiniais pabandyti tą patirtį pajusti kitaip, pasitelkus virtualiąją realybę. Galbūt tai bus naujas būdas ir sužadins moksleivių smalsumą domėtis šia tema, o kartu ir forma – virtualiąja realybe.
Fizikos ar biologijos, geografijos galima mokytis ne vien iš vadovėlių ir sunkių tekstų, o kartais šias sunkias temas ir užduotis pagyvinti kitokia interakcija, pavyzdžiui, garsių mokslininkų ar mokytojų kuriamais trumpais, edukaciniais vaizdo klipais „TikTok“ platformoje: https://bit.ly/3opwbvQ.
Nesakau, kad reikia atsisakyti iki šiol kuriamų mokymosi metodų, tačiau manau, kad jie gali sugyventi kartu ir pagyvinti visą mokymosi procesą, įtraukti tiek mokinius, tiek ir mokytojus, o tai leis dar labiau sustiprinti tarpusavio ryšį.“
Jau ne viename „Meno avilio“ projekte dalyvaujančios Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijos mokytojos Andželika Aleksandravičiūtė ir Lina Sirgedienė sako, kad kūrybinės užduotys formaliajame ugdyme yra būtinos, nes jas dažniausiai lydi pozityvios emocijos, atsiranda teigiamas santykis su mokomuoju dalyku.
„Kūrybinių užduočių metodus naudojame mūsų gimnazijoje veikiančioje Kūrybinėje klasėje. Joje mokymas(is) grindžiamas mokyklos be sienų principu, kai dauguma pamokų vyksta ne mokykloje, o mokykla tampa visa aplinka – miestas, gatvės, parkai, muziejai, miškai, galerijos. Visą dieną vyksta integruotos kelių dalykų pamokos, o ribos tarp pamokų (perėjimai) yra ištrinamos, nes formaliose tų dalykų programose ieškoma bendrų sąsajų, kurios leidžia pamokų temas jungti į bendrą visumą.
Tokiu būdu pagal bendrą temą yra organizuojamos (tiek mokytojų, tiek pačių mokinių) orientacinės žaidynės mieste ar kitoje erdvėje, žygiai, kelionės, filmų, pasakojimų, dainų, muzikinių kompozicijų, aplinkos garsų, teatro improvizacijų, performansų kūrimas“, – patirtimi dalijasi projekte „Istorijos .Garsais ir vaizdais“ dalyvaujančios mokytojos.