Kūrybingumas – alkis spręsti problemas, o ne šluoti jas po stalu
Reklamų kūrėjas, rašytojas, „Kūrybingumo mokyklos“ įkūrėjas ir dėstytojas Tomas Ramanauskas iš mokyklos per savo gyvenimą nešasi kontrastingus prisiminimus: nuostabūs draugai, svarbios nesąmonės po pamokų, kančia per daugybę dėstomų dalykų, keletas mokytojų-šviesulių, vėjavaikystė iki pat vienuoliktos klasės, apyrimtis veidas dvyliktoje, daug sugadintų nervų tėvams ir sau dėl prastų pažymių ir pastabos už elgesį.
Apie kūrybiškumą mokykloje jo laikais mažai kalbėta, tačiau šiandien tai – itin aktuali tema. „Pasirodo, galima ir dainuoti online, galima ir skaičiuoti online, galima ir modeliuoti, ir vadovėlių į namus nesinešti. Labai svarbu, kad kūrybingumas draugautų su imlumu naujovėms“, – sako Šiaurės licėjaus ugdymo vadovas, geografijos mokytojas ekspertas, vadovėlių autorius dr. Simonas Šabanovas.
Kodėl šiandien kaip niekada dažnai, ne tik kalbėdami apie mokyklą, vartojame sąvoką kūrybingumas?
Tomas Ramanauskas: Dabar, kai sutrikę žvelgiame į sunkiai atpažįstamą pasaulį ir klausiame savęs, ką daryti, kūrybingumas yra atsakymas. Mums, lyg atsigaunatiems po siaubingos traumos, reikia mokytis vaikščioti, naujai elgtis, kurti verslus pasikeitusiame pasaulyje. Kūrybingumas yra nebaimė. Kūrybingumas yra „Taip“ pasaulio iššūkiams. Jokios baimės, tik entuziazmo ir susidomėjimo pilnos akys, kuomet stabilios strūktūros suaižėja. Tai alkis spręsti problemas, o ne jas pašluoti po stalu.
Simonas Šabanovas: Visuomenė nuolat keičiasi. Kiekvienas jos narys patiria iššūkių, kuriuos tenka spręsti. Štai čia ir praverčia nestandartinis, nešabloninis mąstymas bei sprendimai. Jeigu didžioji visuomenės dalis geba tai daryti, vadinasi, atsiranda galimybė kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas, išgyventi konkurencingoje aplinkoje.
Kūrybingumas – ne tik įgimtas, bet ir ugdomas, o jau čia svarbu atrasti metodus, kurie padėtų kritiškai, kūrybingai mąstyti, išmokytų dirbti ir komandoje, ir individualiai.
Vienas iš kūrybingumo ugdymo metodų – fenomenais grįstas mokymas ir mokymasis, kai mokinius įtraukiame į aktualių reiškinių tyrinėjimą, keliame klausimus ir ieškome sprendimų. Kuo daugiau turime veiklos, kuri tyrinėja ir kviečia į patirtis, tuo labiau ugdomas kūrybingumas, tuo plačiau žvelgiame į globalų pasaulį.
Tomas Ramanauskas: Noriu tik priminti, kad kūrybingumas nėra apribojamas tik kūrybos. Tai ir inovacijos, išradimai, pažanga, sprendimai. Kai išvardini kūrybingumo ir technologinės realybės bei prognozių kontekstą, darosi sunku ištarti „man jo nereikia“. Tame ir grožis, kad kūrybingumas yra visur. Jis yra pokyčio variklis. Beskite pirštu į bet kurį dalyką – jis pilnas nuotykių, bandymų, klystkelių, istorijų, asmenybių. Visa pažanga yra efektyviai įgyvendinto neordinaraus mąstymo pasekmė.
Kaip įsivaizduojate kūrybingą pamoką šiandienos mokykloje? Ar mišrų mokymą, kai derinamos skaitmeninės ir popierinės priemonės, būtų galima vertinti, kaip kūrybingą?
Tomas Ramanauskas: Kūrybingos pamokos pirminis tikslas yra įtraukti, sudominti mokinius, palengvinti dialogą. Tam yra 101 būdas: tarpdisciplinės jungtys tarp, atrodytų, svetimų disciplinų, inspiruojančių asmenybių istorijos, įžeminimas į šiuolaikinę kultūrą ar temas, kurios aktualios mokiniams. Būtent tai ir darome savo „Kūrybingumo mokyklos“ (kumokykla.lt) platformoje. Beje, nuo rugsėjo prie mūsų jungiasi estai ir suomiai, pristatysime daug turinio, susijusio su fenomenais grįstu mokymusi. Kitaip tariat, klausime: „Ar gali robotai įsimylėti?“ ir aiškinsimės, kaip su tuo susijusi matematika, chemija, fizika, informacinės technologijos, muzika, kinas, literatūra ir daugybė kitų dalykų.
Simonas Šabanovas: Mokyklos nuolat evoliucionuoja. Diegia skaitmeninius sprendimus į ugdymą, pavyzdžiui, EDUKA sistemą, MsTeams sistemą. Atsiranda skaitmeninių vadovėlių bei užduočių poreikis, o su juo – galimybės personalizuoti ugdymą. Vieniems mokiniams labiau priimtinas mokymas skaitmeninėje aplinkoje, o kitiems – gyvas. Svarbu, kad mokytojas pateiktų užduotis, skatinančias kūrybingumą ir kad gautų gerokai išsamesnius atsakymus nei – taip arba ne. Mokymo ir mokymosi kontekstas turi būti pritaikytas vaikams, kad jie atskleistų pačias aukščiausias asmenines galimybes.
Ar nuotolinis mokymas atskleidė daugiau kūrybingumo mokykloje? Galbūt taip galėtų likti visam laikui? O gal kaip tik mokytojai gauna puikią galimybę kūrybingai derinti ir vieną, ir kitą mokymo būdą?
Simonas Šabanovas: Nuotolinis mokymas leido praturtinti metodų įvairovę. Mokytojai atrado naujų priemonių, kurių iki tol nedrįso naudoti. Šis laikotarpis ypatingai parodė, ar esame linkę priimti pokyčius. Jei esi kūrybingas mokytojas, bet nesi linkęs priimti naujovių, tuomet erdvės auginti kūrybingumą bus maža. Taigi, svarbu, kad kūrybingumas draugautų su imlumu naujovėms. Į ugdymo procesą reikia įtraukti ir patirčių veiklas, o namų aplinką išnaudoti tyrimams ir eksperimentams. Šis laikotarpis yra švietimo galimybių laikotarpis, tik mokėkime juo pasinaudoti!
Tomas Ramanauskas: Kartą per paskaitą, kažkuris iš klausytojų pradėjo paišyti ant skaidrių. Nustebau, kad piešinėliai buvo padorūs, juk auditorija siekė 500 ekranų. Jei atvirai, ekranas duoda lengvą pasiekiamumą, ir tai — puiku. Tačiau edukacijoje svarbu ne palengvinimas. Gyvos pamokos išlieka įtaigesnėmis, įsimintinesnėmis, itin reikalingomis.
Simonas Šabanovas: Šiaurės licėjuje mes taikome integruotą mišraus mokymo, reiškinių tyrinėjimo ir patirčių kelią. Mums atrodo svarbu pateikti skirtingus užduočių kampus. Kas yra Europa? Ką jungia Europa? Kas vienija Europos gyventojus? Ar yra Europos kultūra? Kas yra euras? Ar Eurovizija europietiškas reiškinys? Kur yra Europos ribos? Šiuose klausimuose moksleiviai gali atrasti įvairių pjūvių. Diskutuoti apie ateitį, pavyzdžiui, kalbėdami apie Europos krepšinio turnyrus. Užduotis turi būti plati! Ir ji turi skatinti kūrybingus atsakymus. Jei mokytojas pritrūksta fantazijos, inovatyviuose „TAIP!“ ir „Atrask“ serijos vadovėliuose tokių užduočių – gausu.
Kokias užduotis pateikiu aš? Pavyzdžiui – virtualiai savo išmaniajame įrenginyje nukeliauti prie aukščiausio pasaulio krioklio ir nustatyti, kuria pasaulio kryptimi krenta jo vanduo. Tokia užduotis paskatina sužinoti, kaip vadinamas aukščiausias pasaulio krioklys, atrasti jį ir atlase, ir virtualioje erdvėje, ir rankose, ir kompiuteryje pajusti, kaip veikia kompasas. Tokios užduotys ir yra galimybė atrasti kūrybingus sprendimo kelius.
O gal metame lauk popierines knygas, užduočių, pratybų sąsiuvinius? Labiau laimėtume, ar praloštume?
Tomas Ramanauskas: Nė už ką! Mes gavome galimybę keletą mėnesių pagyventi realybėje, kurioje dominuoja ekranai. Išvada, man rodos, gana universali ir paprasta — tai yra nepakeliama. Mums reikia fiziškumo. Virtualiame pasaulyje įsikibti į popierinę knygą yra vertinga, knyga mums suteikia neįtikėtiną palengvėjimo deguonį — juk rankose laikai kažką tikro ir baigtinio. Rašyti ranka taip pat yra nuostabus dalykas.
Simonas Šabanovas: Kiekvienas ir mokytojas, ir moksleivis turi savo kelią. Ne kiekvienas drįsta naudoti įsivertinimo platformas, ne kiekvienas nori skaitmeninių vadovėlių, ne kiekvienas interaktyviose aplinkose pageidauja stebėti mokinių pažangą. Derinimas yra elementarus kūrybingumo kelias. Pastebiu, kad karantino laikotarpis privertė mus atskleisti to derinimo galimybes. Tikiu, kad mišrus mokymas Lietuvoje ir toliau bus intensyviai taikomas.
Kodėl dažnam mokytojui kūrybingumas yra iššūkis?
Tomas Ramanauskas: Tai, kas nauja, žmogui visuomet yra iššūkis. Reakcija – susigūžti. Mokytojams, jei jie siekia susikalbėti su savo auditorija, reikia tiek visko perkąsti: besikeičiančius skaitmeninius įrankius, soctinklus, popkultūrą, tendencijas. Tai visai nereiškia, kad viską reikia paversti TikTok video, bet suvokti ir suprasti, kodėl jauniems virtualus pasaulis yra svarbi saviraiškos ir laiko leidimo terpė, būtina. Tad iššūkis, nepaisant laikmečio, mokytojams yra vienas ir tas pats: arba nori susikalbėti, arba nori kalbėti vien nuo savęs.
Simonas Šabanovas: Mokytoju reikia pasitikėti ir suteikti jam galimybę. Neriboti jo nereikalingomis tvarkomis ir nurodymais, o leisti jam derinti mokymo priemones, pačiam spręsti, kaip mokinius įtraukti į mokymo procesą, kad jie jaustųsi besimokantys savo noru ir patys siekiantys savo tikslų. Reikia nebijoti diskusijų ir praktikos darbų. Aš, pavyzdžiui, aktyviai naudoju praktikos darbus, kurie pridėti prie „EDUKA klasės“ vadovėlių.
Tomas Ramanauskas: Vieną dieną mūsų atokioje mokykloje iš niekur atsirado amerikietis misionierius Mark Hale ir mes likome be amo. Jis buvo gyvas, pilnas energijos, juokų, žmogiškumo. Netrukus visa mūsų klasė nelaukė nieko, tik anglų pamokų. Gal perdedu, bet net galiorka, kuriai priklausiau, padėjo savo abejingumą į šoną ir sukluso. Tuo metu net neįtariau, kad teks gyvenime mokyti, bet tas žmogus puikiai mums parodė, ką pamokoje reiškia užsidegimas.