Verkia duonelė tinginio valgoma. Vasara tinginių nemyli. Tinginystė blogiau už ligą. Tinginystė be druskos sriubą srebia. Tinginys – ubago brolis. Tinginys tik valgyt neužmiršta. Tinginys visuomet pratrysta (taip taip, yra ir tokia patarlė!).
Visi mes augom su šitom patarlėm apie tinginius, kurių, bent jau man babytė, tikrai netingėjo kartot. Ir dabar, nors patarlių nebegirdim, kažkas į šoną vis baksnoja, kad „davai, pasistenk, būk produktyvesnis, daugiau veik, dirbk sunkiau ir tiek viršvalandžių, kiek tavo bendradarbiai praleidžia feisbuke“.
Kai pirmadieniais kolegos paklausia, kaip praėjo savaitgalis, kažkodėl niekas iš mūsų nepuola girtis: „Žinai, stengiausi nieko nedaryti.“ Kažkaip neseksovai skamba tokios pastangos – ne taip kaip žygiai į pelkes, piknikai su vaikais, muziejai, 50 sukonservuotų stiklainių adžikos ar perdažyta spinta.
Mums, bet ne olandams, kurie tai vadina niksen – nieko neveikimo – filosofija, ir italams, kurie į nieką dar prideda cukraus ir jis virsta dolce far niente – nieko neveikimo saldumu.
Pirmąkart šį sakinį išgirdau, kai atostogavome Valpoličeloje, Šiaurės Italijoje. Vakarop, artėjant saulėlydžiui, močiutės ir senukai išsinešdavo kėdes į gatvę ir sėdėdavo lyg skulptūros, kurios atgyja tik pasisveikinti su praeiviais. Tylūs ir laimingi dūzgiant aplinkai.
Nesvarbu, kas tai būtų: puodelis kavos, lėkštė makaronų ar tiesiog bukas spoksojimas į langą, – niksen leidžia mėgautis akimirka, kai pagaliau gali nieko nedaryti ir užleisti vietą mintims. Nesvarbu, kokioms, kad ir ne pačioms protingiausioms, bet SAVO mintims.
Dabar, kai gyvename kūlvirsčiais, maistą ryjame nekramtydami, o draugams nuolat kartojame, kad neturime laiko, nieko neveikimas atrodo kaip šventvagystė. Ir tai išties nelengva.
Štai pastaraisiais metais, ypač pradėjus vėsti orams, visi prisimena hygge – danų įsijaukinimo meną. Bet, kai geriau pagalvoji, tas įsijaukinimas kainuoja nemažai pastangų: ir žvakes susipirk, ir jas susidek, susirask minkštų užklotėlių, dar minkštesnes kelnes, užsimauk vilnones kojines ir, pageidautina, susodink šeimą ar bičiulius pasikalbėti bei stalo žaidimų pažaisti prie namuose gamintos vakarienės. Aš, jaučiu, užmigčiau net nesusisukusi tinkamo lizdo. O jei ir susisukčiau, tai garantuotai iki to prisinervinčiau kaip už tėvynę.
Niksen man daug patogesnis. Juk man ir su savimi smagu. Juolab kad jį galiu praktikuoti bet kada, kai tik ištaikau laisvą minutę nuo žiurkių lenktynių. Sakysit, tai elementarus neveiklumas. Bet būti su savimi sunku. Juk vidinis balsas nenustos kartoti: „Ei, gal reikėtų tuos indus išplauti? Vaikų drabužius sulankstyti? Pameni, mokesčiai nesumokėti? Gal paskambink Petrui, atrašyk tą meilą, sušukuok šunį...“ Matot, nieko neveikti išties yra darbo!
Dabar lentynos pilnos savigalbos, motyvacinių knygų, mokančių sąmoningo buvimo. Tačiau, skirtingai nuo sąmoningumo, niksen leidžia išjungti visus jutiklius, neanalizuoti aplinkos, negalvoti apie tai, kas vyksta esamajame laike, jis skatina atleisti sau už nieko neveikimą ir leisti savo protui eiti ten, kur norisi – be kaltės ir be lūkesčių. Tai miegas atmerktomis akimis. Tai namų šlavimo iškeitimas į iššluotą vidų.
Nors trumpam atriškite tą virvę tarp savęs ir rutinos. Pasimėgaukite gyvenimo pauzėmis. Stebėkite gamtą – jos mes turime daug ir nuostabiai gražios. Klausykitės muzikos, slampinėkite po namus – darykite, ką norite, su viena sąlyga: neturėdami jokio tikslo. Leiskite žvilgsniui keliauti kiaurai žmones, tiesiai per judrią gatvę, tarp kažką veikti kviečiančių reklaminių stendų... į nieką. Ir svarbiausia, kad pradėtumėte tai praktikuoti, nereikia jokių papildomų sąlygų: nei eterinių aliejų, nei žaliųjų koktelių, nei lotoso pozos. Reikia tik jūsų pačių!
Juk gyvūnai du trečdalius laiko praleidžia nieko nedarydami, tik žvalgydamiesi aplink, žiovaudami ir laukdami grobio. Tad, peršasi logiška išvada, niksen – natūrali gyvų organizmų būsena. Ir jeigu ja galima mėgautis jūsų katei, kodėl negalima jums?