„Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas Giedrius Bučas: „Man svarbu, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai“
„Garsi primatologė J. Goodall yra pasakiusi: „Šios planetos nepaveldėjome iš savo tėvų – ją pasiskolinome iš savo vaikų.“ Taiklu! Ir tiesą sakant, labai neramu, kad nesaikingai vartodami jau esame smarkiai įsiskolinę ateities kartoms“, – pokalbį pradeda socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas Giedrius Bučas.
Ar būtent ši mintis apie skolą būsimoms kartoms ir paskatino imtis iniciatyvos šviesti žmones, kviesti juos vartoti sąmoningiau, saikingiau?
Be jokios abejonės, noriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai gyventų gražiame pasaulyje, kvėpuotų švariu oru, džiaugtųsi turtinga gamta. Tačiau mano vaikai negyvena izoliuotoje aplinkoje. Šiame pasaulyje visi esame glaudžiai susiję ir nuo kiekvieno iš mūsų pasirinkimo priklausys, kokioje planetoje gyvensime ateityje. Užtat puikiai suprantu, kad negaliu išspręsti besikaupiančių problemų tvarkydamasis vien savo kieme. Tiesa, neretai išgirstu, kad, bandydamas keisti žmonių požiūrį į vartojimą, kovoju su vėjo malūnais. Tačiau pats taip nemanau. Iš trejų metų „Kūrybos kampo 360°“ darbo patirties matau, kad žmonių sąmonėje pokyčių vyksta.
Lėtai, bet vis dėlto judame pirmyn. Vien praėjusiais metais mūsų edukacinėse dirbtuvėlėse dalyvavo daugiau kaip tūkstantis vaikų. Aišku, nesu toks optimistas, kad manyčiau, jog visi jie, pasisvečiavę pas mus, pakeitė savo vartojimo įpročius, bet jei tai padarė bent keli procentai, tai jau neblogas pasiekimas. Be to, šie vaikai, grįžę namo, pasidalina informacija su artimaisiais. Būna, kad vėliau ateina ir tėvai, juokais priekaištaudami, jog per mus jų šeima dabar turi tiek „nepatogumų“: kruopščiai rūšiuoja šiukšles, į keliones ir renginius vietoj vienkartinių indų vežasi savo gertuves, šaukštus, dubenėlius.
Prieš kelis mėnesius socialiniame tinkle „Facebook“ organizavote iššūkį „30 dienų be vienkartinių indų“. Tikriausiai tokių, kurie su savimi vežiojasi gertuves ir šaukštus, dar padaugėjo?
Tikiuosi... Manau, kad šis iššūkis buvo naudingas. Žmonės galėjo kur kas sąmoningiau įvertinti vienkartinių indų naudojimo mastus. Beje, buvo ir tokių, kurie sakė, kad jiems tai joks iššūkis – ir taip niekada neperka vienkartinių daiktų. Tačiau kai pradėjo kapstytis giliau, patyrė įvairių netikėtumų. Pavyzdžiui, kavinėje užsisako sulčių – padavėja atneša jas su plastikiniu šiaudeliu. Būtų kavinėje laikomasi kitokios vartojimo kultūros, galbūt padavėja neneštų šiaudelio, o paliktų žmogui galimybę pačiam pasiimti, jei norės. Užtat svarbu nenutylėti, kalbėti apie tai, keisti vartojimo kultūrą. Lygiai taip pat su polietileno maišeliais parduotuvėje ar vienkartiniais kavos puodeliais. Jei atsisakysime, laikykimės idėjos principingai, tada pamažu atsiras ir realių pokyčių.
Kai kurie renginių prekybininkai sako, neva neturi pasirinkimo, žmonės prie vienkartinių indų pernelyg įpratę. Tikrai nesutikčiau – visada yra alternatyvų. Viename renginyje nutarėme visiškai atsisakyti vienkartinių puodelių. Tiems, kurie neturėjo atsinešę nuosavų, pasiūlėme depozitinius. Sumokėję už juos užstatą, žmonės turėjo galimybę arba išgėrę kavą grąžinti ir atgauti sumokėtus pinigus, arba parsinešti namo prisiminimui. Buvo tokių, kuriems tai nepatiko. Teiravosi, kodėl neturime vienkartinių puodelių. Tada paaiškindavome, kad tausojame gamtos resursus. Tikiu, kad bent vienam kitam tai buvo proga susimąstyti apie savo vartojimo įpročius.
Betgi įprotis vartoti vienkartinius daiktus susiformavo ne taip seniai, tiesa?
Taip. Daugelis puikiai pamena, kaip mūsų seneliai ar tėvai į parduotuvę eidavo su medžiaginiais maišeliais, o visi gėrimai buvo pilstomi į daugkartinę stiklo tarą. Ir niekam dėl to nekilo nepatogumų. Atsiradę vienkartiniai daiktai nepadarė mūsų gyvenimo kokybiškesnio, atvirkščiai, sukūrė daugybę problemų. Įsivaizduokite, kiek gamtos resursų sueikvojame daiktams, kurie panaudoti vos kelias minutes virsta šiukšlėmis. Metame juos į šiukšlių dėžę nė nepagalvodami, kur jie keliaus toliau. Būna, kad net ir į šiukšlių dėžę nesiteikiame įmesti. Nuvykau šiemet pasidairyti į Kauno hanzos dienas. Žmonės užkandžiauja. Krūvos panaudotų vienkartinių indų keliauja į bendrą konteinerį. Kas netelpa, metama ant žemės. Renginys vyksta netoli upės, tad pūstelėjęs vėjas tuos indus skraidina tiesiai į ją. Tokiais atvejais suglumstu. Juk namie, jei netelpa į šiukšlių dėžę, nemetame šalia jos, tiesa? Kodėl metame mieste? Kas turi visa tai sutvarkyti? Jei laikome save sąmoningais, parsivežkime tas šiukšles namo ir surūšiuokime.
Akivaizdu, kad mūsų visuomenėje dar gerokai trūksta vartojimo kultūros?
Taip, esu tikras: jei turėtume kitokį vertybinį pagrindą, kitaip ir elgtumės. Šiandien tos vertybės daugiausia sukasi aplink mūsų ego. Problemas norime išspręsti lengvai ir patogiai, o už mūsų tvoros – kad ir tvanas. Tarkim, pavasarį žmonės tvarkosi namus. Išsišluoja, išsiblizgina, nereikalingus daiktus sumeta į konteinerį. Jei netilpo, padėjo šalia, neva kažkam gal prireiks. Bet paprastai tuos daiktus sulyja, nusėda dulkės ir jie riogso niekam nereikalingi. Juk yra specialių aikštelių, kur tokie daiktai sutvarkomi, o kartais juos iš tiesų kažkas dar ir paima. Ypač graudu matyti, kai konteineryje mėtosi vaikų žaisliukai. Galbūt tas žaisliukas mažyliui buvo draugas, gal su juo kartu miegodavo. Kai tapo nereikalingas, išmetėme į konteinerį be jokių skrupulų, užuot suteikę jam antrą šansą būti mylimam. Arba prisiminkime kalėdinę eglutę.
Kaip džiaugsmingai ją puošiame, kaip fotografuojamės visa šeima. Ir kaip po švenčių numetame kur nors prie šiukšlių konteinerio. Esu matęs netgi tokį variantą: supjaustyta eglutė, sugrūsta į polietileno maišą ir išmesta pamiškėje. Būtų palikta be maišo, bent jau sutrūnytų ir sugrįžtų į gamtą. Kodėl tokius dalykus darome, kai niekas nemato? Kodėl nesustojame pamiškėje prie tos eglutės visa šeima nusifotografuoti ir nesidaliname šiomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose? Užtat ir sakau, kad turime keisti vertybes. Ypač apie tai svarbu kalbėtis su vaikais. Esu pelno nesiekiančios švedų organizacijos „Reach for Change“ komandoje. Mus vadina pokyčių lyderiais. Mūsų siekis – kurti geresnį pasaulį vaikams. Tik tada, kai suvoksime, kad už gražesnę ateitį atsakinga ne valdžia, ne kiti žmonės, bet MES, prasidės tikrieji pokyčiai.
Kai kas galbūt pagalvos, kad tai labai griežtas požiūris...
Galbūt... Tačiau tik įvardinę situaciją be pagražinimų, tokią, kokia yra, turime galimybę pagaliau pabusti iš to nesąmoningo vartojimo sapno, į kurį esame įpuolę. Žinoma, labai lengva ir malonu pirkti nemąstant, vėliau viską išmesti ir vėl pirkti, pasiteisinant, kad taip esą keliame šalies ekonomiką. Bet turime suvokti, kad viskas turi savo kainą. Visos problemos – socialinės, ekonominės, ekologinės, demografinės – susidarė dėl perteklinio vartojimo, netolygaus resursų paskirstymo. Nepamirškime ir sveikatos. Jau dabar gimsta vaikų su ligomis, kurių anksčiau nebuvo, o naujagimių organizmuose randa mikroplastiko. Kas toliau? Šioje planetoje mūsų veikla jau pridarė tiek daug žalos! Jei norime čia gyventi toliau, dabar tėra klausimas, kada sustosime ir pradėsime galvoti kitaip. Kartais išgirstu nuomonių, kad pernelyg dramatizuoju, kad problemas galima išspręsti ir neatsisakant vartojimo. Pavyzdžiui, sako, kad vienkartinius daiktus juk galima perdirbti. Taip, galima, bet perdirbimui vėl reikia resursų: vandens, elektros. Be to, perdirbimo procesas nėra begalinis. Tarkim, plastiką galima perdirbti kelis kartus, bet galiausiai jis vis tiek iškeliauja į sąvartyną.
Kokių matote išeičių? Galbūt mus gali išgelbėti, tarkim, „Zero waste“ filosofija, kurios propaguotojai stengiasi išvis nesukurti jokių šiukšlių?
Reikia pastebėti, kad „Zero waste“ judėjimas pastaruoju metu Lietuvoje gana išpopuliarėjo. Neseniai lietuvių kalba išleista ir jo pradininkės Bea Johnson (kuri, beje, viešėjo ir mūsų „Kūrybos kampe 360°“) knyga „Namai be atliekų“. Šio judėjimo idėja graži, bet mąstydamas realistiškai turiu pripažinti, kad ji yra gana radikali. Nemanau, kad visi esame pajėgūs gyventi visiškai nepirkdami naujų daiktų ir nekurdami šiukšlių. Ypač jei prieš tai vartojome visu pajėgumu. Ir pats nesu tas, kuris visiškai nesukuria šiukšlių. Aš ne prieš vartojimą, aš – už darnų vartojimą.
Darnus vartojimas? Koks jis?
Man tai sąmoningas vartojimas. Nesakau: visiškai nepirkime naujų daiktų. Pirkime, bet tik apgalvotai, tada, kai tikrai reikia, įvertinkime kokybę. Paskui mokėkime su daiktais tinkamai atsisveikinti, atsakingai rūšiuokime. Jei įmanoma, prikelkime antram gyvenimui. Mane patį nepaprastai įkvėpė suomių pavyzdys. Prieš keletą metų lankydamiesi vienoje dizaino parodoje, pamatėme iš gamybinių likučių sukurtų įvairių įdomių interjero detalių. Sužavėjo. Pabendravę su suomiais, supratome, jog tai nėra atsitiktinės idėjos. Gamtos resursus tausojantis vartojimas – tai jų gyvenimo filosofija. Už senus daiktus suomiai netgi gali sumokėti daugiau negu už naujus. Sako, kad tai yra jų investicija į darnesnę, švaresnę aplinką. Įkvėpti šios filosofijos, savo naujajame būste Kaune taip pat nutarėme įsirengti interjerą, grįstą antrinio dizaino principais.
Daug kas pagaminta iš senų, nenaudojamų daiktų. Aišku, toks interjeras negimsta greitai. Tai ištisas kūrybinis procesas. Vaikštai po vadinamuosius blusturgius, dairaisi, ieškai, derini. Tarkim, dabar niekur nerandame tinkamų durų rankenų. Tačiau niekur neskubame, mėgaujamės lėta gyvensena. Beje, šį būstą rengiame ne tik sau, bet ir edukaciniais tikslais. Kas norės pamatyti, pasidomėti šiomis idėjomis, mielai pakviesime į svečius. Taip pat planuojame rengti atvirų durų dienas ir prie arbatos dalintis patirtimi, diskutuoti, parodyti, kad visi tie antrinio dizaino daiktai puikiausiai funkcionuoja ir netgi gali papuošti namus. Pradėkime pasaulio pokyčius nuo savęs. Mažais žingsneliais. Ir mūsų didysis AŠ taps darnos kūrėju.