Kvepalų kūrėja Naomi Goodsir: „Pažinsite mane iš kvapo“

Meno mugėje „ArtVilnius’19“ apsilankiusi Naomi ir pati panaši į meno kūrinį. Po skrybėlaite subraukti balti plaukai, raudonos tinklinės kojinės, elegantiškos petnešos – net įvairiaspalviame menininkų sambūryje nuo jos sunku atplėšti žvilgsnį. Prancūzas Renaud Coutaudier, Naomi kūrybos ir gyvenimo partneris, nesitraukia nuo jos nė per žingsnį – ir taip jau penkiolika metų. 

Tai jis kaltas, kad australė pakluso gamtos traukai ir persikraustė į Prancūzijos Rivjerą, visai netoli Graso – pasaulio kvepalų sostinės. „Mane sužavėjo čionykščiai žmonės, jų estetikos jausmas. Vakar su Renaud aplankėme MO muziejų: irgi labai patiko. Nusipirkau Lietuvos dizainerių kurtus akinius nuo saulės, jie man tiesiog prilipo, nebegaliu nusiimti! Jie vadinasi „Supernormal“ – ak, argi tai ne apie mane?..“

Jūsų partneris Renaud jus gražiai apibūdino: „Ji pati nuostabiausia australė, kokią pažįstu.“

Kaip miela iš jo pusės!.. Jau senokai gyvenu Prancūzijoje, bet Australijos iki šiol ilgiuosi – ypač artimųjų ir draugų. Aš gimiau Sidnėjuje, buvau vaikas, turintis tvirtą nuomonę: tiksliai žinodavau, kokią suknelę noriu vilkėti, kaip turiu atrodyti. Tėvai negalėjo nupirkti to, ko norėjau, todėl ėmiau kurti pati – siūti pradėjau aštuonerių. Studijavau mados dizainą, tačiau kokia likimo ironija: dabar drabužius kuriu labai retai. Išimtis – šis juodas apsiaustas, kurį atsivežiau į Vilnių. 

Praėjusį lapkritį jo nuotraukos buvo išspausdintos itališkame „Vogue“. Įdomi istorija: pernai su manimi susisiekė stilistės Amandos Harlech asistentė ir paprašė sukurti apsiaustą Timo Walkerio fotosesijai. „Ar jis galėtų būti su vabalo sparnais?“ – paklausė. Keista, bet stalčiuje kaip tik turėjau vabalo sparnų: juk ne kiekvienas žmogus turi tokių daiktų, tiesa?.. Pasiūti apsiaustą užtruko dvi savaites, jį puošiantys žali vabalo sparnai yra visiškai natūralios spalvos. Visiems patiko, tačiau daugiau nebesiimu: sukurti skrybėlę ar rankinę man labai paprasta, o drabužiui reikia nupiešti eskizą, padaryti iškarpą, įsitikinti, ar jis tinka žmogaus figūrai... Pernelyg daug darbo (juokiasi).

Kūryboje dažnai naudojate odą, kailį, plunksnas: iš kur ta jūsų aistra neapdorotoms žaliavoms?

Iš kaimo. Nors augau didmiestyje, nemažą vaikystės dalį praleidau kaime ir tai negrįžtamai įsispaudė mano sieloje. Sykį netyčia išgirdau, kad netoli mano kaimo parduodama sena bažnyčia: nedvejodama ten nuvažiavau ir ją nusipirkau, nes kodėl gi ne? Pačiai tokia mintis nebūtų šovusi, tiesiog likimas ją atnešė. Ėmiausi bažnyčią renovuoti. Tiesa, vėliau man teko išvykti, todėl pardaviau tą bažnyčią seseriai, tačiau prisiminimai ir kvapas amžiams liko su manimi. Kaimo trobų, arklidžių, šieno, degančių krūmų kvapas iki šiol kutena nosį, o rankinių ir skrybėlių neįsivaizduoju be neapdorotų, gyvūninės kilmės medžiagų.

Didžiąją gyvenimo dalį kūrėte skrybėles. Kodėl pasirinkote būtent jas?

Nežinau, ar aš jas pasirinkau, – gal jos mane?.. Baigusi mados dizainą pradėjau dirbti kutiurjė studijoje Sidnėjuje. Jis pareiškė: „Pamiršk viską, ko išmokai, dabar tave mokysiu iš naujo.“ Mudviejų pamokos vykdavo prie puodelio arbatos: jis niekada nieko nerodydavo, tik kalbėdavo, o paskui liepdavo ką nors sukurti. Kai atnešdavau, sakydavo: „Viskas blogai, daryk iš naujo.“ 

Jau buvau benuleidžianti rankas, bet sykį susiradau fetro, apgaubiau juo arbatinuką ir susiuvau. Maestro pavartė tą daiktą rankose ir pasakė: „Galėtum būti gera skrybėlininkė, turi akį.“ „Ne ne, – ginčijausi, – visai nenoriu.“ Bet, aišku, ėmiau kurti skrybėles. Australijoje dirbau su daugeliu dizainerių, kūriau galvos apdangalus jų kolekcijų pristatymams. Tuomet išvykau į Angliją: daugelis Australijos jaunuolių baigę mokyklą vyksta ieškoti laimės į Londoną. 

Sėdėjau naktiniame klube ant galvos užsidėjusi savo skrybėlę, ir kažkas priėjo pagirti: „Iš kur gavai tą skrybėlę?“ – „Pati padariau.“ – „Nacionalinė opera kaip tik ieško skrybėlių kūrėjo, gal paskambink?“ Paskambinau – ir gavau darbą Anglijos nacionalinio operos teatro skrybėlių departamente. Dabar manau, kad ten praleisti metai ir buvo mano tikroji mokykla.

O kaip prisileidote mintį apie kvepalus su savo vardu?

Į kvapų pasaulį mane įtraukė Renaud, ir niekas kitas. Mano tėvai niekada nesikvepino, juo labiau to nedarė seneliai, taigi neturėjau nei supratimo, nei žinių apie parfumeriją – tik jausmą. Jis be paliovos kartojo: „Tu privalai kurti kvepalus“, o aš nesupratau, kodėl. Galiu sukurti skrybėlę, rankinę ar drabužį, bet kvepalus?.. Jų juk neįmanoma nei pamatyti, nei pačiupinėti! 

Tačiau Renaud buvo atkaklus. Galiausiai persikrausčiau į Prancūziją, kad būčiau su juo ir pereičiau į aukštesnį kūrybos lygį. Mūsų pirmųjų kvepalų gimimas buvo labai lėtas. Susipažinau su Julienu Rasquinet: tada jis dar buvo nelabai žinomas, o dabar – tikra žvaigždė, vienas didžiųjų pasaulio parfumerių. 2012-aisiais sukūriau keletą skrybėlių Kanye Westui ir pardaviau savo bažnyčią: tiek honoraras iš Kanye, tiek už bažnyčią gauta suma buvo investuoti į kvepalus. 

Bendras mudviejų su parfumeriu darbas labiau priminė visišką mano norų pildymą. Nesvarstėme, kam bus skirti tie kvepalai – vyrui ar moteriai, man buvo nesvarbu: tai buvo tiesiog išraiška, ekspresija. Kvepaluose sklandė dūmai, tabakas, viskis. Kodėl viskis?.. Nes aš turiu škotiško kraujo. Ir apskritai man patinka viskis. Niekada nenorėjau kurti itin moteriškų kvepalų: mergaitiškas stilius, cukrus, gėlytės – ne man. Neatsisakau saldumynų, bet apskritai esu druskos žmogus.

Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai 2012-aisiais į pasaulį paleidote pirmuosius kvepalus?

Kilo šioks toks sujudimas. Prasidėjo parodos, madų savaitės Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Italijoje. Darbotvarkė tapo įtemptesnė, mudu su Renaud jaučiame gerokai daugiau atsakomybės ir keliame dar didesnių reikalavimų sau. Dvejus pirmuosius kvepalus sukūrėme visiškai nesitikėdami, kad žmonės juos priims. Išvis niekam nesakėme, kad kuriame kvepalus, – o juk pažįstame daug ką iš parfumerijos pasaulio, nes gyvename Graso pašonėje. 

Aš tiesiog pasakojau parfumeriui istoriją, kaip Australijoje buvau nusipirkusi bažnyčią, kaip aplink ją degdavo miškai, nuolat tvyrodavo dūmai ir svilėsių kvapas. Iš to gimė kvepalai, dvelkiantys šienu ir tabaku, ir stebuklas – žmonės juos priėmė. Ne masiškai, ne visame pasaulyje, bet vis tiek. Aš ir nenorėčiau masinės gamybos – man labai svarbu išlaikyti kokybę. Ta pirmoji pažintis su parfumerijos pasauliu buvo nuostabi, o vėliau buvo kiti kvapai: arklių, odos, kaljano, latekso... 

Dirbau ne tik su Rasquinet, bet ir su Isabelle Doyen, – Dieve, laimink parfumerius už jų aštrų humoro jausmą ir gebėjimą netradiciškai mąstyti. Per septynerius metus išleidau penkerius savo vardo kvepalus. Pastarieji „Nuit de Bakélite“, sukurti su Isabelle, Paryžiaus FIFI apdovanojimuose pelnė Geriausių nepriklausomų nišinių kvepalų prizą, o Geriausių nišinių kvepalų prizą – Londone „The Art & Olfaction Award“ apdovanojimuose. Buvo labai keista, nes nesu prancūzė ir net ne parfumerė, o tik kūrybos vadovė... Bet malonu, nesiginčiju.

Kaip atrodo jūsų įprasta diena?

Rytą visuomet pradedu nuo mankštos, vasarą – nuo maudynių jūroje. Grįžę iš paplūdimio su Renaud sėdame prie elektroninių laiškų ir dokumentų, o laikas po pietų skirtas kūrybai. Dabar dirbu septynias dienas per savaitę, turiu daug meno projektų. Neseniai sukūrėme gintaru kvepiančią žvakę „Hotel de Crillon“ viešbučiui Paryžiuje: tiesiog kažkuris iš vadovų pauostė mano kvepalų ir jam patiko.

Kaip jaučiatės gyvendama Prancūzijoje? Juk ši šalis toli gražu ne visus priima į savo glėbį.

Niekas negali prancūzui pasakyti, ką jam daryti, – tai fantastiška savybė. Visgi jaučiuosi labai dėkinga už man suteiktą galimybę. Paryžius buvo manyje dar tada, kai net nesilankiau Prancūzijoje: jis mano didysis mokytojas, kūrybos, istorijos ir mados mentorius. Atsiduodu darbui daugiau nei 100 procentų – ir jaučiuosi palaiminta. Pasiilgstu Australijos, bet Prancūzijoje meno lygis daug aukštesnis, – visoje senojoje Europoje taip yra, estetinis jausmas čia perduodamas iš kartos į kartą. Australijos mados dizainas nėra aukšto lygio. Kita vertus – aš įdėmiai neseku mados, taigi galiu ko nors ir nežinoti.

Man rodos, pati esate ypatingos ir su niekuo nesulyginamos mados kūrėja.

O, dėkoju! Žurnalistai rašo, kad rengiuosi kaip prašmatni pankė. „Jos stilius unikalus“, – sako, o aš išvis nežinau, ar turiu stilių. Tiesiog rengiuosi taip, kaip man patinka. Šiandien lyg tyčia nevilkiu jokio vyriško drabužio, bet šiaip mane su jais pamatytumėte tikrai dažnai. Renaud juokiasi, kad turiu daugiau kaklaraiščių negu jis. Kareiviškų vyriškų kelnių, beje, irgi – jos tinka mano figūrai. 

Renaud kvepinasi kasdien, aš – nebūtinai, man patinka mano pačios kvapas. Labai mėgstu vintažinius butikus, dėvėtų drabužių parduotuves, derinu vintažą su modernu. Nedažau plaukų, jie natūralios spalvos. Kas nori būti mandagus, vadina juos platininiais, bet šiaip yra tiesiog žili. Visada dėviu skrybėles, dažnai – ir akinius nuo saulės. Atrodau taip, kaip jaučiuosi. Tas pats su kvepalais – svarbiausia gerai jaustis.