Kylanti operos žvaigždė Kamilė Bonte: 26-erių jonaviškė Austrijoje skinasi kelią į pasaulinę sceną

Kamile, kaip prasidejo jūsų muzikinis kelias?

Turėjau galimybę išbandyti keletą skirtingų veiklų (šypsosi). Prie muzikos prisiliečiau būdama aštuonerių, kai meno mokykloje pradėjau griežti smuiku. Bet greta viso to lankiau begalę skirtingų veiklų, buvau pasinėrusi ir į sportą, mėgau tinklinį, karate. Laikui bėgant pamačiau, kad visur suspėti negaliu, tad atmetimo būdu teko rinktis veiklas, į kurias eiti, o į kurias – ne. Taip nejučia muzika užėmė pirmąją vietą, o tinklinis iki šiol liko mano hobiu.

Galbūt prisimenate, kuo tuomet jus taip sužavėjo muzika, kad nustūmėte į šalį kitas veiklas?

Nežinau. Tikriausiai visada ėjau į tą kryptį. Iš tiesų, kad noriu dainuoti, aiškiai supratau būdama penkiolikos. Prisimenu, atsikėliau vieną rytą ir tėvams pasakiau: viskas, dainuosiu (šypsosi). Jie manęs paklausė, ką norėčiau dainuoti, o aš atšoviau: ogi operą! Net nesuprantu, kodėl būtent operą, kodėl ji šovė į galvą (juokiasi). Galbūt todėl, kad aš visada lankiau chorus, ansamblius, o ekskursijų metu vykdavome į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Matyt, dėl to ir sudygo ta mintis. Taip ir išėjo: būdama 16 metų įstojau į Gerutės Salomėjos Stračkaitytės dainavimo klasę, Juozo Gruodžio konservatorijoje.

O kaip tėvai reagavo į jūsų pareiškimą, kad būsite soliste?

Labai gerai, jiems nebuvo jokio šoko, nes aš visada dainuodavau. Aišku, aš savo šeimoje esu vienintelė, kuri nuėjo muzikos keliu. Mano mama finansininkė ir taip pat dėsto universitete, tėtis dirba darbų saugos srityje, o brolis informacinių technologijų srityje, programuotoju. Matote, nė vienas neturi nieko bendro su muzika (juokiasi). Tačiau mano šeima yra labai muzikali, dainininga, abu tėvai turi labai gražius balsus. Mūsų šeimoje nebūna susitikimų, kuomet neskamba muzika.

Tėvai suprato jūsų norą būti soliste, o kaip aplinkiniai? Ar nebandė atkalbėti nuo artisto duonos?

Nors mano mama ir tėtis mane visada palaikė ir už tai jiems būsiu visada dėkinga, atkalbinėtojų buvo labai daug. Dažniausiai tai teko patirti mokykloje. Kai kurie mokytojai sakydavo: „tu, Kamile, pagalvok, vaikeli, tai yra sunki profesija, pinigų nebus“. Bet manęs tokie pasakymai neveikė, nes mano noras ir šeimos palaikymas buvo stipresni už bet kokias replikas. Todėl šiandien jaunajai kartai noriu pasakyti: „Jei jaučiate, kad tai yra jūsų kelias, neklausykite jokių aplinkinių kalbų“.

Vis dėlto tikiu, kad tas muzikanto kelias nebuvo lengvas. Ar daug iššūkių pasitaikė?

Tikrai visko buvo. Pirmiausia, išmokti valdyti savo balsą yra labai didelis iššūkis. Oi, kiek daug kantrybės ir darbo tam reikia! Man teko studijuoti kone dešimtmetį, kad scenoje jausčiausi tvirtai ir galėčiau žengti į tarptautinę operos rinką. Nors visus tuos metus prireikė labai daug stiprybės, laimei, man likimas padovanojo pačius geriausius pedagogus – profesorius Vladimirą Prudnikovą ir Nijolę Ralytę. Jie mane visada palaikė net nesėkmių akivaizdoje, kol galiausiai visi suklupimai tapo tik stimulu ateities sėkmėms.

O ar greitai pavyksta atsitiesti po patirtos nesėkmės?

Dabar jau greitai. Vis galvoje skamba mano pedagogų frazė, išgirsta dar tuomet, kai buvau studentė. Jie sakė: „Kelyje bus labai daug „ne“. Jų bus gal dešimt, gal dvidešimt, gal trisdešimt, bet galbūt 31-ąjį kartą išgirsi: „Taip“. Dėl jo verta stengtis“. Tai kartoju sau kaskart, nes tai jau patikrinta sėkmės formulė. Iki šiol sulaukusi neigiamo atsakymo, nesmukdau savęs, susiimu ir keliauju toliau.

Dabar galvoju, kad galbūt siekti tikslų man padeda ir tos vaikystėje įgytos sportininkės savybės, nes muzikanto ir sportininko keliai turi daug panašumų. Kaip sportininkas ruošiasi varžyboms? Juk treniruojasi. Lygiai taip pat ir muzikantai turi panašią rutiną. Repetuoja, repetuoja ir dar kartą repetuoja. Reikia kiekvieną dieną „pajudinti“ savo balsą, dirbti su technika. Turi laikytis savo plano.

Jūs esate Balabonaitė, tačiau scenoje geriau pažįstama kaip Kamilė Bonte. Kaip gimė šis sceninis vardas?

Ši istorija man labai faina. Prisimenu, prieš trejus metus su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu ruošiausi artėjančiai premjerai. Kartą atėjus į repeticiją, jis man sako: „Kamile, kaip tau skamba Kamilė Bonte?“ Aš nusišypsojau ir atsakiau jam, kad visai neblogai. Tuomet profesorius nedrąsiai ištarė, kad mano pavardė gana sunki, o ypatingai sudėtingai skambanti užsieniečiams. Taip ir buvo (šypsosi). Laikui bėgant apsipratau su naujuoju sceniniu vardu – Bonté. Ir labai gerai: dabar, kai užsienyje pasakau savo tikrąją pavardę, visi užsiima už galvų.

Bonte skamba prancūziškai. Galbūt temperamentu Vladimirui Prudnikovui priminėte prancūzaitę?

Gal nelabai (juokiasi). Bet Prancūzija mane labai žavi.

O ar Bonte skiriasi nuo Balabonaitės? Ar tai – atskiras amplua?

Man atrodo, ne. Neturiu jokio amplua – esu ta pati Kamilė. Iš tiesų iš pradžių pačiai buvo keista, kai kreipdavosi į mane sceniniu vardu, bet dabar net pati kartais pamirštu savo pavardę (juokiasi). Atrodo, taip ir turi būti – Bonte. Man patinka taip prisistatyti.

Šiuo metu esate Austrijoje, pasirodote Klosterneuburgo operos festivalyje. Kaip jaučiatės įžengusi į tarptautinę operos sceną?

Galėčiau sakyti, kad jaučiuosi kaip namie (šypsosi). Apskritai Austrijoje jaučiuosi puikiai. Čia jau esu kiek daugiau nei mėnesį ir džiaugiuosi pažintimis, naujomis patirtimis... Esu laiminga!

O ar nebuvo sunku išvykti iš Lietuvos?

Aišku, iš pradžių buvo sunku atsiskirti nuo šeimos, nuo bičiulių, nuo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kolegų, bet pripranti prie rutinos ir viskas būna gerai. Dabar įdomu, ką šis laikas atneš (šypsosi).

Tikriausiai girdėjote, kad Lietuvoje esate prilyginama Asmik Grigorian. Kaip pati jaučiatės girdėdama tokius pasakymus?

Galiu pasakyti paprastai: tokie pasakymai pamalonina, bet lygiai taip pat prideda ir atsakomybės bei įtampos (juokiasi). Nors man labai malonu, bet, tiesą sakant, norisi būti savimi, nesinori, kad visada su kuo nors lygintų. Aš pati sau keliu tikslus, nebandau į kažką lygiuotis. Nenoriu būti kažkieno kopija, nes manau, kad jei kažką kopijuoji, tai ir prarandi galimybę būti originalu.

O kaip įsivaizduojate save ateityje?

Nesistengiu per daug apie tai galvoti – tiesiog dėliojuosi smulkius tikslus ir keliauju pirmyn. Ta galimybė padainuoti Klosterneuburge, kurios sulaukiau dabar, man jau yra labai daug. Aš tuo mėgaujuosi, nes, jei atvirai, kai pradėjau studijuoti dainavimą, net nepagalvojau, kad būsiu ten, kur esu dabar (šypsosi). Turbūt todėl galiu tik žiūrėti, kur toliau mane tas vėjas nupūs.

Iš tiesų esu dėkinga likimui, kad gyvenime sutinku nuostabius žmones, kurie mane veda pirmyn. Šiemet buvau stažuotoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ten aš debiutavau operose „Faustas“ ir „Bohema“, pastatytose nuostabiosios Dalios Ibelhauptaitės. Esu labai dėkinga Daliai, nes šios operos man buvo atspirties taškai, kurie suteikė labai daug patirties, daug pasitikėjimo. Esu dėkinga kiekvienam žmogui, kurį sutikau.