L.Lesauskaitė: „Kai mane apnikdavo bloga nuotaika ar liūdesys, man labai pagelbėdavo kitos mamos“

Kartais nebūtina net nieko išskirtinio pasakyti ar pagelbėti konkrečiu veiksmu, kartais pakanka vien ištarti: „Aš tave suprantu“ arba „Tu esi ne viena“ ir jau – palengvėja“, – taip teigia šį pavasarį dukters susilaukusi komunikacijos ekspertė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė.

Turi nebijoti pasakyti, kad sunku, kad pavargo

Anot L.Lesauskaitės, jei moterys – mamos nori sulaukti palaikymo ir pagalbos iš aplinkinių, privalo šią informaciją jiems ištransliuoti labai aiškiai ir pasakyti apie tai tiesiai šviesiai, nes tikrai ne visi gali pajausti, kai kažkam reikia padėti.

„Kol pati nepagimdžiau, tikrai neturėjau tiek empatijos jausmo kitoms mamoms ir net nepagalvodavau paklausti, o kaip po gimdymo jaučiasi mano draugės. Ir ne tiek fizine prasme, kiek emocine. Dabar suprantu, kad pirmus tris mėnesius po gimdymo, kurie neoficialiai dar vadinami ketvirtuoju nėštumo trimestru, tikrai daugeliui mamų būna labai nelengva tiek dėl siaučiančių hormonų, tiek dėl didžiulio pokyčio, kuris įvyksta jų gyvenime.

Todėl dėmesys, gražus žodis, galbūt dovanėlė mamai, o ne kūdikiui tuo metu, taip pat kvietimas pasivaikščioti, pasiūlymas padėti ar tiesiog atvažiuoti ir palaikyti draugiją gali būti aukso vertės. Tačiau, kaip ir minėjau, labai svarbu mamoms neužsidaryti savyje, nebijoti pasakyti, kad sunku, kad pavargo ir paprašyti pagalbos.

Tai jokiais būdais nereiškia, kad moteris yra bloga mama, ar kad ji – per silpna. O juk daugelis moterų būtent taip ir jaučiasi, dėl to prašyti pagalbos nė nedrįsta“, – tvirtina Luka.

Labai pagelbėjo kitos mamos, kurios buvo tai jau išgyvenusios

L. Lesauskaitė pasakoja, kad susilaukusi kūdikio, ji išgyveno pačias įvairiausias emocijas ir visas kone vienu metu. „Be galo džiaugiausi, kad vaikelis pagaliau atkeliavo, bet tuo pačiu metu jaučiau gimdymo nuovargį, sekino bemiegės naktys, taip pat liūdesys, kad viskas keičiasi ir niekada nebebus taip, kaip buvo.

Pasiilgau darbo, socialinio gyvenimo ir net pykau dėl pačios situacijos, kad viskas nuo šiol yra kitaip. Jutau ir nusivylimą savimi, jei kažkas nesigaudavo, jei kažko nemoku, nesuprantu ar man skauda. Taip pat kamavo nuolatinis nerimas ir baimė, kad tik nieko nenutiktų dukrytei. Turėjau daugybę klausimų ir per mažai atsakymų. Visos šios emocijos mane lydėjo kelis mėnesius, kol adaptavausi. Tada šiek tiek nurimau, išmokau daug naujų dalykų, įgijau pasitikėjimo savimi“, – neslepia pašnekovė.

Jutau ir nusivylimą savimi, jei kažkas nesigaudavo, jei kažko nemoku, nesuprantu ar man skauda.

Anot moters, kalbant apie emocinius iššūkius po gimdymo, labai svarbu atminti, kad kiekviena moteris yra skirtinga, gali jaustis skirtingai, tad jokiu būdu negalima savęs lyginti su kitomis.

„Reikia daug sąmoningumo, kad suprastum, jog tai, kas vyksta su manimi yra normalu, kad visa tai turi paaiškinimą, kad aš nesu tokia vienintelė, kuri taip jaučiasi. Pavyzdžiui, kai mane apnikdavo bloga nuotaika ar liūdesys, man labai pagelbėdavo kitos mamos, kurios jau buvo tai išgyvenusios. Tada iš karto nusiramindavau ir man pasidarydavo lengviau“, – prisipažįsta jauna mama.

„Kai nežinau, kaip pasielgti, rašau savo super moterims“

Paklausta, ką mano apie mamų paramos grupes, juk šiandien tokių yra ne viena, L. Lesauskaitė atsako, kad nėra prisijungusi prie jokios grupės. „Jei atvirai, esu susikūrusi savo paramos grupę – tai mano draugės, artimos pažįstamos, net kolegės, kurios turi jau po ne vieną vaikutį arba neseniai tapo mamomis“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad gyvenimas ir bendrumai natūraliai suveda žmones reikiamu momentu ir tai yra didžiausia dovana bei parama tiek kai sunku, tiek kai labai gera ir norisi pasidžiaugti bendrystėje.

„Kai nežinodavau, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje arba kai tiesiog norėdavau pasitarti, tai, beje, darau iki šiol, rašydavau savo super moterims. Gavusi atsakymų, kad ir gana skirtingų, jau galiu pasitelkti savo kritinį mąstymą ir mamos nuojautą bei nutarti, o ką man daryti toliau ar, priešingai, ko nedaryti.

Be galo smagu su kitomis mamomis pasidalinti, kaip kuriai sekasi, apsikeisti išaugtais rūbeliais ar kitais atradimais. Taip pat kartu pastumdyti vėžimėlius parke ar tiesiog išgerti kavos ir pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad šalia savęs turiu būrį nerealių mamų“, – tvirtina L. Lesauskaitė.

Žinomos moters teigimu, mamų tarpusavio konkuravimas ir lyginimasis labiausiai jaučiamas socialiniuose tinkluose, o ne tarp draugių ar pažįstamų moterų. Socialiniai tinklai labai iškreipia realybę ir leidžia susikurti labai daug lūkesčių pačiai motinystei.

„Skaitmeninėje realybėje nematome visko, nes žmonės pasirenka, ką rodyti, o ko ne. Tad neretai matome tik tai, kas gražu ir džiugina, o ne rutiną ir nenuspalvintą kasdienybę. Nors vis daugiau mamų prabyla apie įvairias motinystės puses, tačiau kol kas apie tai kalbama per mažai“, – įsitikinusi moteris.

Svarbu būti šalia ir padrąsinti moterį daugiau kalbėti apie savo jausmus

Kaip tvirtina Depresijos įveikimo centro klinikinė psichologė Sigita Tindžiulytė, moterims, kurios nėštumo metu ar po gimdymo susiduria su emociniais iššūkiais, artimųjų pagalba ir palaikymas yra itin svarbūs, nes nepertraukiamai rūpintis kūdikiu – nelengva.

Sunkumai neretai glaudžiai susiję su gana drastiškai pasikeitusia įprasta gyvenimo rutina bei fizinių resursų trūkumu.

„Visų pirma pagimdžiusių moterų sunkumai neretai glaudžiai susiję su gana drastiškai pasikeitusia įprasta gyvenimo rutina bei fizinių resursų trūkumu dėl, pavyzdžiui, miego ar poilsio stokos. Todėl artimieji galėtų padėti atlikti buitinius darbus, pabūti su vaikeliu, kad moteris galėtų pailsėti, pasirūpinti savimi.

Norėtųsi artimuosius paskatinti nelaukti, kol moteris pati paprašys pagalbos, ir imtis iniciatyvos patiems. Tačiau, žinoma, ir pati moteris privalo išdrįsti pripažinti, kad jai sunku, kad ji pavargo. Taigi, labai svarbu dalintis buities darbais bei kūdikio priežiūra ir pasirūpinti, kad mama atrastų laiko sau“, – akcentuoja klinikinė psichologė.

Pasak pašnekovės, artimieji taip pat gali padėti pasiūlydami išvyką į gamtą ar pasivaikščioti, mat fizinis aktyvumas, grynas oras ir saulės šviesa daro nemažą teigiamą įtaką žmogaus savijautai. Mamai gali būti sunku suruošti vaikutį ir susiruošti pačiai, kad išeitų iš namų, todėl ir čia artimieji gali pagelbėti.

Kalbant apie psichoemocinius iššūkius tapus mama, moteris turėtų iš anksto nusiteikti, kad kūdikėlio gimimas gali atnešti įvairiausių netikėtų nemalonių jausmų, kaip, pavyzdžiui, pykčio, kaltės, gėdos ar liūdesio, kurie nuovargio fone paprastai būna dar intensyvesni. Todėl artimiesiems labai svarbu aplink moterį sukurti saugią erdvę tokiais jausmais dalintis. Kitaip tariant, reikėtų nekamantinėti moters apie tai, kaip ši jaučiasi, bet leisti žinoti, kad jeigu tik ji norės, visada galės išsipasakoti.

„Mamos jausmų geriausia klausytis jos neteisiant, nevertinant ir nesiūlant greitų ir paprastų sprendimų. Svarbu tiesiog būti šalia ir padrąsinti moterį daugiau kalbėti apie savo jausmus ar juos išreikšti kitais būdais“, – pastebi S. Tindžiulytė.

Pogimdymine depresija sergančiai moteriai, anot specialistės, labai svarbu priminti, jog ji nekalta, dėl to, kad susirgo. Pogimdymine depresija sergančios moterys dėl ligos dažnai kaltina save. „Moteris gali manyti, jog susirgo pogimdymine depresija, nes yra silpna, bloga mama, yra tinginė, nemoka džiaugtis, neturi valios ir pan. – šį savikritikos sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Artimieji gali padėti sumažinti tokią neadekvačią nepagrįstą moters kaltę primindami jai, kad depresija – tai sveikatos sutrikimas, dėl kurio niekas nekaltas“, – tvirtina klinikinė psichologė ir priduria, kad vis tik svarbiausia yra įsiklausyti ir suprasti individualius konkrečios moters poreikius ir pasistengti kiek įmanoma juos atliepti.

Tai sveikatos sutrikimas, dėl kurio niekas nekaltas.

Jeigu to neužtenka, būtina švelniai paskatinti pasikalbėti su specialistu, kurį taip pat galima padėti surasti. „Manau svarbiausia artimiesiems pasistengti neturėti „viską geriau žinančiojo” pozicijos, tokia dažnai tik paskatina moterį dar daugiau užsisklęsti. Artimiesiems vertėtų klausti, bandyti įsiklausyti ir suprasti, palaikyti“, – teigia S. Tindžiulytė.

Nesant artimųjų, padėt gali ir paramos grupės

Paramos grupės, kalbintos klinikinės psichologės teigimu, gali būti labai naudingos, ypatingai tais atvejais, kai moteris savo aplinkoje neturi žmonių, su kuriais galėtų dalintis ir atvirai pasikalbėti apie patiriamus rūpesčius, sulaukti palaikymo.

„Neretai problemų kyla tuomet, kai moteris su savo nemaloniais jausmais lieka viena, tada gali atrodyti, kad ji vienintelė taip jaučiasi, juk visos kitos mamos vien tik džiaugiasi savo motinyste. Būtent todėl kitų mamų įvairios patirtys grupėse moteriai gali padėti normalizuoti neigiamas patirtis ir jausmus, bei nesijausti vienišai.

Taip pat, pavyzdžiai, kaip kitos moterys tvarkosi su panašiais sunkumais gali padėti atrasti naujų išeičių bei geriau adaptuotis pasikeitusioje kasdienybėje“, – pažymi S. Tindžiulytė.

Kaip teisingai pasirinkti grupę? Tai, anot pašnekovės, labai subjektyvus klausimas, kadangi visos moterys turi skirtingus poreikius bei patirtis. Čia, matyt, kaip ir renkantis psichologą ar kitą specialistą, gali tekti pabandyti apsilankyti keliose grupėse.

„Manau, svarbiausia būtų atkreipti dėmesį į savo jausmus, kurie kyla po susitikimų – jei moteris jaučiasi dar prasčiau, jei kyla pyktis, jei ji jaučiasi nesaugiai, jei nėra pakankamo palaikymo arba netgi jaučiamas nuvertinimas, kritikavimas, galbūt verta pagalvoti apie kitą grupę. Nors paprastai, tokiose grupėse yra vedantieji, kurių tikslas ir yra užtikrinti sklandų grupės darbą“, – tvirtina S.Tindžiulytė.

Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“.

Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.