Labiausiai paplitę manipuliacijų būdai. Kaip nuo jų apsisaugoti?

Nors sakoma, jog meluoti negražu, kad melas – viena didžiausių nuodėmių, tačiau kai tik susiduriama su valdymo poreikiais, socialinių procesų kontrole, „valstybiniais“ interesais, bet kokia moralė yra pamirštama, arba įvyniojama į dvigubus standartus. Geriausiu atveju ištraukiamas koks nors metafizinis kalambūras, atseit, visa valdžia nuo Dievo, kaip Danguje, taip ir Žemėje, kad nei pačiam prieš save, nei prieš kitus nebūtų gėda. Kadangi tiesa reliatyvi ir dinamiška sąvoka, 10 Dievo įsakymų punktas „Nemeluok“, turi skambėti kitaip: „nesakyk to, ko nežinai ir kalbėk viską ką žinai“.

Viena iš rafinuočiausių melo pakopų – manipuliavimas informacija vyksta maždaug tokiu principu: „Štai aš žinau paslaptis, bet tau nesakysiu, nes jeigu pasakysiu, negalėsiu būti svarbesnis už tave. Žinios man suteikia privilegijas ir socialinį statusą. Jeigu tu nori sužinoti, sumokėk. Viskas priklauso nuo to, ar aš noriu dar vieną žinantį įsileisti į savo ratą. Todėl visada turiu originalų pasiteisinimą: tu nepribrendai turėti daugiau informacijos. Mokykis".

Sąmokslo teorijos slypi kiekviename žingsnyje... Vyras nepasako visos informacijos žmonai, kur buvo nuo 18 iki 24 val. Organizacijų vadovai, bijodami pavaldinių reakcijos nesidalina informacija apie tikrąją firmos būklę: įvyks algų ir etatų mažinimas, ar ne. Valstybių vadovai slepia naujas technologijas ir ryšius su ateiviais, nes tai gali sukelti nepageidaujamą kultūrinį šoką, dėl kurio prarastų autoritetą ir valdžią. „Dievai“ nuo mūsų nuslėpė tikrąją žmogaus prigimtį, norėdami ir toliau išlikti neformalios piramidės olimpe, kad būdami akli žmonės jiems aukotų ir melstųsi dvasioms, o ne Dievui.

Visi šie liudijimai apie nuslėptą informaciją gimdo mintį, jog nesvarbu iš geros, ar iš blogos valios, kažkas nori hierarchijos laipteliu žemiau stovinčias personas apsaugoti nuo (jų supratimu) pavojingos informacijos, nors tai yra pati tikriausia melo atmaina.

Informacijos dozavimas pagal socialinės hierarchijos laiptelius reiškia tai, jog tokia visuomenė gyvena vergovinėje santvarkoje. Visa tai aukštesnių socialinių pakopų žmonėms suteikia galimybę maitinti savo EGO ir jausti vidinį susireikšminimo balzamą, žinant daugiau paslapčių ir matant, kaip blaškosi gyvenimo labirintais jų nežinodamos pilkosios masės – „runkeliai“.

Kitas manipuliacijų informacija sinonimas – cenzūra, veikianti principu: „Slėpk viską matomiausioje vietoje“. Anksčiau viskas buvo parašyta instrukcijose. Jei žinai daugiau negu pridera, gali ruoštis kartuvėms arba į vienuolyną. Dabar, atsiradus internetui, tokie apribojimai atrodo kvailai, nors jų pasitaiko netgi įstatymuose. Dabar nėra žodžio DRAUDŽIAMA, nes formaliai paslapčių neliko. Tačiau išliko abstraktus skirstymas, kas realu ir kas nerealu, remiantis viena vienintele Niutono-Dekarto realybės paradigma.

Visą informaciją, kuri kažkada buvo slapta ir stropiai saugoma, dabar galima pasiekti. Apie paslaptis, už kurias dar prieš 200 metų galima buvo sulaukti mirties bausmės, šiandien kalba TV dokumentika, vaidybiniai filmai, laikraščiai bei milijonai knygų.

Kai yra toks platus pasirinkimas, atsiranda kita problema: sunku susigaudyti, kas tikra, o kas netikra, kur meluojama, o kur fantazuojama. Juo labiau, kad kiekviena teorija kiekviena knyga ar filmas pretenduoja į absoliučią tiesą. O kai žmogus ateina į kolektyvą ir ima pasakoti, kuo domisi, ką žiūri ir ką skaito, jis rizikuota tapti viešu pajuokos ar pasmerkimo objektu.

Tačiau didžioji dauguma, kaip ir formalios cenzūros laikais, taip ir dabar, net neturi galimybės gilintis į paslaptis, nes paprasčiausiai neturi TAM laiko. Beveik 90 proc. laisvo laiko skiriama išgyvenimo problemoms spręsti. O dvasinėms žinioms laiko nebelieka.

Todėl dabartinė cenzūra niekada nesako NE. Tačiau ji sako: nori daugiau žinoti, mokėk pinigus ir priimk iniciacijas, bet jeigu pradėsi apie tai pasakoti kitiems, būsi išjuoktas arba pažemintas. Geriausiu atveju tau nepavyks įsigilinti į Visatos paslaptis, nes neturėsi kada: darbas, namai, prekybos centras, lova, televizorius. O jeigu ieškodamas atsakymų pateksi į sektos glėbį? Manyk, jog tolesnio patogaus gyvenimo beveik nėra.

Niekas šioje Babilono imperijoje per 7-8 tūkst. metų nepasikeitė. Sąmoningą visuomenės dalį sudaro tie patys 10-20 proc. ir prie karaliaus Nimrodo, ir prie Julijaus Cezario, ir prie Elžbietos II.

Skiriasi tik prievartos būdai, kurie evoliucionavo nuo kartuvių ir katorgos iki viešo pasmerkimo organizacijos narių susirinkime, su karjeros laidotuvėmis susijusia asmenine tragedija. Turi netinkamą pasaulėžiūrą, vadinasi, neatitinki dominuojančio socialinio formato, vadinasi neturi darbo, yra sugadintas tavo CV, negali mokėti paskolų, susikrauni skolų naštą ir galiausiai atsistoji ties kalėjimo ar psichiatrijos klinikos durų slenksčiu.

Dėžė kambario kampe – didžiausias mūsų priešas

Jei kartuvės miesto aikštėse evoliucionavo į „žmogiškųjų išteklių menedžmentą“, tai durklas arba pistoletas pavirto į dėžę kambario kampe. Ir dabar „pistoletą“ įsistatome į smilkinį kiekvieną kartą, kai įsmeigiame akis į TV ekraną.
Jei anksčiau žmogus lengvai pakeisdavo netinkamas pažiūras arba pamiršdavo paslaptis, kai, pavyzdžiui, budelis įremdavo peilį arba revolverį, tai dabar šią funkciją atlieka televizorius.

Žmogus ištisus vakarus žiūri „dėžę“ ir piktinasi, „kiek galima rodyti tokias nesąmones“. TV nesustodamas transliuoja beprotybę, žmonės žiūri, piktinasi, bet tik vienetai ryžtasi paspausti raudoną pulto mygtuką.

Jei kiekvienas, kuris piktinasi, nuspaustų raudoną mygtuką, televizijos prarastų reitingus ir prodiuseriai būtų priversti kurti tokias laidas ir filmus, kurie padeda susivokti, o ne griauna psichiką. Tačiau kol kas prodiuseriai yra ramūs dėl savo ateities ir pajamų iš reklamos, nes jie žino, kad prieš skaitmeninės TV hipnozę dar niekas neatsilaikė.

Dabar mokslu pagrįstos manipuliacijų technologijos yra labai toli pažengusios, lyginant su tomis bazinėmis žiniomis, kurios prieinamos „plačiajam vartotojui“ bendrojo ugdymo įstaigų vadovėliuose. Mokslas šiandien sako, jog žmogaus atmintis sukonstruota taip, kad į ją galima nesunkiai įmontuoti iškreiptą (arba pusinę) informaciją apie tai, kas vyksta gyvenime. Žmogus nesugeba atskirti išgalvotų dalykų nuo realių.

Žmogus laikomas lengvai programuojamu padaru, kurį, žinant technologijas, galima lengvai pakeisti. Pirmiausia kalbame apie filosofiją, istoriją, įsitikinimų ir tikėjimų sistemą. Kitaip tariant, individualaus pasaulio žemėlapio ribas galima lengvai keisti, jei žinai, kaip tai daroma. Geriausias būdas – jas suvienodinti, pagal vieningus algoritmus. Bet prieš tai reikalinga bazinė idėja, jog objektyvi realybė yra fundamentali, ji yra didesnė ir galingesnė už tave, o tu privalai nusilenkti kiekvienam, kuris kažkiek daugiau apie tai žino. Kiek iš tikrųjų pažįsti fundamentaliąją, objektyviąją realybę lemia ne realus suvokimas ar asmeninė patirtis, o visokie popieriai, kuriais grindžiamas gyvenimo aprašymas.
Pažinti realybę, kaip statišką nepajudinamą monstrą, kuris yra galingesnis už žmogų, mus mokė I. Newtonas, S. Descartes, K. Marxas. To paties moko Biblija ir Tomas Akvinietis. Bet niekas mūsų nemokė pažinti savęs: kas yra siela, protas, kaip jie veikia materiją ir kaip iš tikrųjų atsiranda ta „nejudinama“ realybė. Pagal dominuojantį modelį, geriausiai realybę „žino“ žmonės su svarbiais popieriais, aukštais rangais, laipsniais bei dideliais gyvenimo aprašymais. Nes jie valdo informaciją. O likusieji tik kvailai linksi galvomis ir kartoja jiems įdiegtas mintis, manydami, kad visa tai sugalvojo patys.

Tikrosiomis paslaptimis šiandien yra technologijos, kaip tai daroma, nes dauguma žmonių net nesuvokia, jog kiekvieną dieną su jais yra atliekami socialiniai eksperimentai.

Šioje srityje buvo atlikta pakankamai daug mokslinių tyrimų. Bene įdomiausius iš jų atliko JAV psichologė Elizabeth Loftus. Ji 24 eksperimento dalyviams išdalino trumpus keturių istorijų aprašymus, kurie neva įvyko su jais vaikystėje, nuo 4 iki 6 metų amžiaus. Trys istorijos buvo teisingos (apie jas buvo sužinota iš artimųjų), o ketvirta - apie vaikystėje patirtus nuotykius prekybos centre buvo išgalvota. Šiems 24 žmonėms buvo pasakyta, kad jie dalyvauja eksperimente, kurio tikslas – išsiaiškinti vaikystės prisiminimus. Eksperimento dalyviai turėjo parašyti arba papasakoti tas 4 istorijas plačiau ir prisiminti kuo daugiau detalių.

Iš 24 dalyvių 6 „prisiminė“ nebūtą istoriją, kaip jie pasiklydo prekybos centre, pabrėždami, jog kažkodėl šį nuotykį labai menkai atgamina. Tuo tarpu pašalinis stebėtojas, negalėjo suprasti, kurios iš istorijų yra išgalvotos. Melo detektoriai nerodė, jog žmogus, pasakodamas išgalvotą istoriją, meluoja. Vėlesni tyrimai parodė, kad priklausomai nuo pirminių sąlygų, neteisingą atmintį pavyko įpiršti 20-40 proc. žmonių.

2002 metais buvo atlikta dar viena serija eksperimentų, kurie parodo, jog žmonės lengvai patiki sufabrikuotomis istorijomis. Eksperimentų dalyviams buvo parodytos netikros, fotoshoph'u sumontuotos fotografijos, kuriuose jie buvo neva įamžinti, kai skrido oro balionu. Ir maždaug pusė dalyvių „prisiminė“, kaip viskas vyko. Policininkai, prokurorai ir teisėjai gali prisiminti ne vieną istoriją, kai įtariamieji ir teisiamieji staiga „prisimindavo“ tai, ko nebuvo padarę.

Tokios istorijos yra priskiriamos tardymo subtilybėms ir teisėsaugininkų profesionalumui tais atvejais, kai reikia „padaryti planą“. Kriminalistikos istorijoje yra žinomas atvejis, kai teisiamasis Polas Ingramas prisipažino, jog reguliariai prievartavo vaikus nuo 4 iki 12 metų. Tuo tarpu jokių realių įrodymų kriminalistams rasti nepavyko. Byla sudomino psichologus, kurie atliko su teisiamuoju kelis eksperimentus. Ingramui jie papasakojo dar vieną išgalvotą istoriją ir jis ją „prisiminė“. Kai psichologai papasakojo, kad tos istorijos išgalvotos, Ingramas nenorėjo patikėti.

Tokių eksperimentų išvados sako, jog žmogui gali būti implantuoti bet kokie neteisingi prisiminimai, propaganda bei kiti įtaigūs dalykai, ir reklama bei marketingo vadyba tuo naudojasi.

Nesąžiningame versle visa tai vadinama neišnaudotais resursais ir, kai įmonei gresia badas, vadybininkai griebiasi rizikingų projektų, susijusių su manipuliacijomis žmonių poreikiais. Pavyzdžiui, žmonėms ima nebereikėti kažkokių iš mados išeinančių dalykų, todėl sukuriamos įtaigios istorijos, kurias žmonės priima kaip savo asmenines ir... daiktas vėl tampa paklausus.

Pagrindinės manipuliacijų strategijos

1. Dėmesio nukreipimas

Viena iš labiausiai naudojamų socialinės kontrolės strategijų – dėmesio nukreipimas nuo svarbių dalykų į antraeilius. Jei pribręsta svarbios problemos, arba ryškėja dalykai, kurių nevalia žinoti, cenzūra imasi netipiškų funkcijų – pučia muilo burbulus. Viešoji erdvė užliejama bereikšme informacija ir tai, kas svarbu, paskęsta nereikšmingose detalėse arba politinių veikėjų rietenose. Šios strategijos tikslas – neleisti žmonėms sužinoti tai, kas realiai vyksta mokslo, ekonomikos, politikos, psichologijos ir kitose gyvybiškai svarbiose vertikalios piramidės sferose.

Kaip apsisaugoti nuo tokios strategijos? Pirmiausia būtina kreipti dėmesį į smulkmenas ir detales, statyti loginę grandinę iš antraeilių faktų, bandyti pamatyti paslėptą prasmę. Pastabumas ir dar kartą pastabumas. Būtina vadovautis nuostata, jog niekas nesako tiesos, visi daugiau ar mažiau meluoja arba perduoda kažkieno suredaguotą versiją, kuri skiriasi nuo realybės. Politikus reikia gaudyti „ant žodžių“, ieškoti viešuose pasisakymuose nelogiškumų, dviprasmybių, užduoti daug nemalonių klausimų.

2. Problema – reakcija – sprendimas

Komercijoje tai vadinama poreikio suformavimu. Pirmiausia lygioje vietoje sukuriama problema, paskui kyla tikėtina visuomenės reakcija. Sulaukus, kol nepasitenkinimo temperatūra įšyla iki reikiamos kondicijos, pasiūlomas sprendimas

Pavyzdžiui, valdžia kelia sau užduotį priimti nepopuliarius sprendimus, kurie atims iš jūsų laisves bei teises ir, žinoma, dalį pinigų. Tuomet pasamdomos specialiosios tarnybos, kurios pasiunčia į Pasaulio prekybos centrą Niujorke lėktuvus, kurie įsirėžia į nugriovimui paruoštą dangoraižių porą. Politikai ir žiniasklaida ima klykti apie terorizmo pavojų. Vyriausybė į tai reaguoja ir priima sprendimus sekti žmones gatvėse, už politines pažiūras sodinti į kalėjimus be jokio teismo.

Kitas pavyzdys. „Banksterių“ mafija sugalvoja pradėti naują spekuliaciją. Pasamdomi „kišeniniai“ profesoriai, kurie tikina visuomenę, jog planetai gresia pavojus dėl „šiltnamio efekto“ ir įteisinamos spekuliacijos vadinamaisiais „taršos leidimais“ už kuriuos šalių vyriausybės sumoka oligarchams iš mūsų pačių kišenių.

Trečias pavyzdys. Mafijai reikia paimti iš žmonių santaupas ir turtą, kad anie nepriprastų prie per gero gyvenimo. Tuomet į rinką išmetami milijardai „fanerinių“ dolerių, žmonės ima kreditus, statosi namus, o po kiek laiko ta pati mafija išima iš rinkos pinigus ir milijonai žmonių amžiams paverčiami skolininkais, vergais ir benamiais.

Ketvirtas pavyzdys. Valstybinei mafijai reikia pakelti mokesčius. Tuomet pasamdomi ekspertai, kurie trimituoja, jog „artėja krizė“. Žmonės sureaguoja, krenta gamyba, krenta vartojimas ir atsiranda formali dingstis pakelti mokesčius, nes dėl mažėjančio vartojimo mažėja įplaukos į biudžetą. Žmonėms paaiškinama, jog „ekspertų nuomone, kito kelio nėra“. Nors iš esmės to kito kelio niekas net neieško. O jeigu netyčia koks entuziastas sugalvoja ką nors originalaus, jis tiesiog yra išjuokiamas, o vėliau tą pačią idėją valstybinė mafija paima į savo arsenalą ir panaudoja lyg savo.

Norint šiai strategijai (problema-reakcija-sprendimas) įkišti rimtą pagalį į ratus, reikia ieškoti loginių neatitikimų aiškinimuose, juk ne visos tarnybos, ne visi ekspertai ir politikos technologai yra susitarę kalbėti vienodai. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios tragedijos JAV atveju tiesa išaiškėjo tada, kai atsakingų pareigūnų versijose pradėjo ryškėti nesutapimai. Konspirologai už jų kabinosi ir išvyniojo didelius neteisybės kamuolius.

Silpna viena yra ta, kad jie negali pakankamai greitai sinchronizuoti pranešimų, todėl pasisakymus reikia visada lyginti ir ieškoti skirtumų bei vadovautis sveika nuojauta: ar tai daroma dėl kvailumo, ar sąmoningai.

3. Totalitarinis sėlinimas arba žingsnis po žingsnio

Jeigu valstybinė mafija norės įvesti naujas ekonomines reformas, susijusias su pinigų išėmimu, su mokesčių didinimais ir t.t., žmonės jas atmes iš karto. Kils pasipriešinimas ir projektas bus palaidotas.

Todėl didelis strateginis projektas suskaidomas nedideliais etapais ir įgyvendinamas žingsnis po žingsnio. Kai kurie strateginiai projektai, tokie, kaip nauja pasaulio tvarka įgyvendinami šimtus metų. Jie maskuojami po nekaltais lozungais: globalizacija, liberalizacija, demokratizacija ir pan., tačiau iš esmės, atidžiai pasižiūrėjus, visuomenė vedama į visišką totalitarinį aklagatvį.

Kartais galima pastebėti: pasikeičia 2-3 kartos žmonių, o kažkoks procesas tęsiasi. Neapsigaukite, tai ne evoliucija, tai totalitarinis sėlinimas.

Kontrpriemonė tam yra – nekreipti dėmesio ir susikoncentruoti ties savo asmeniniu projektu. Patarimas nekreipti dėmesio yra universalus. Nekreipi dėmesio – neatiduodi jiems savo energijos. Piktinimasis – blogai. Pasaulio didieji tuo minta. Jie tikisi arba aklo palaikymo, arba prakeiksmo. Čia jų duona.

4. Gaisro gesinimo imitacija

Yra vienas būdas, kaip galima visuomenėje „prastumti“ nepopuliarius sprendimus greitai. Viskas turi būti daroma taip, kad visuomenė neatsitokėtų po to, kas įvyko. „Gyvybiškai būtini“ sprendimai priimami staigiai, motyvuojant, jog „nėra laiko“, „situacija reikalauja staigių sprendimų“, „pasitikėkite profesionalais, nes jie žino, ką daro, o paaiškinimai bus vėliau“. Viena iš tokios strategijos pasireiškimo pavyzdžių – „naktinė mokesčių reforma“. Ar problema iš tikrųjų buvo didelė, ar dirbtinai išpūsta, ar ji buvo valdančiosios daugumos fantazijos vaisius, ar apskritai toks krizės įveikimo planas buvo reikalingas, niekas šiandien neprisimena, bet reforma de-facto įvyko.

Prieš žaibišką „gaisro gesinimą“ kontrpriemonių jokių nėra. Kol miegosite, jie jau gali būti Irane. Ir niekas jūsų nepaklaus: to norite ar ne. Jūsų nuomonė jiems neįdomi. Jie nuspręs, kad reikia, ir šaukštai po pietų. Jūsų valia – nulis, nes jūs jiems – avinas, kuris turi būti nukirptas iki galo. O kaip gi kitaip atgaivinti merdinčią pasaulio ekonomiką? Nieko naujo nesugalvota, tie patys praėjusio amžiaus scenarijai vėl kartojasi. Ir nesvarbu, kad tau asmeniškai vargšas musulmonas nieko blogo nepadarė ir, kad tu nejauti jokio priešiškumo islamui. Jie sukurs 20 dokumentinių filmų apie tai, kokie iraniečiai žiaurūs ir nori paskandinti „demokratinę pasaulio bendruomenę“ branduoliniame sniege ir blaivi pasaulio bendruomenė netekusi amo, sukraus savo kišenių turinį dar vienai beprasmei avantiūrai.

5. „Sysiojimas“ su liaudimi arba populizmo imitavimas

„Sysiojimas“ su liaudimi – sena kaip pasaulis strategija. Ji taip pat orientuota į plačias mases. Pranešimų kūrėjai terminologiją gyvenimo reiškiniams apibūdinti ima iš buitinio „slengo“, kalbama panašia intonacija, „kaip visi“ arba kaip „mažiems vaikams“. Paprastose užeigose nuvalkiotos frazės įdedamos į reklaminius šūkius, politinius lozungus. Atseit, tie, kurie kažką nori prastumti, yra „šalia žmogaus“ ir laiko jį „savu“, tačiau iš tikrųjų taip nėra. „Savas bachūras“ kalba „protiškai atsilikusiems“, nes idiotizmą lengva įsiminti ir žmogus paprasčiau įsileidžia informaciją, užmigdęs savo kritinį mąstymą.

Geriausia priemonė prie tokią strategiją – darbas su savimi. Jeigu koks kvailas siužetas iš reklamos įstrigo, reiktų apmąstyti, kodėl.

6. Daugiau emocijų, negu blaivaus proto

Kai nėra ką pasakyti, o reikia užmuilinti akis, tuomet išsitraukiamas dar vienas ginklas – emocijos. Argumentai ir faktai nueina į šalį, o jų vietą užima „rožinės vizijos“ apie „naujuosius Vasiukus“, „naująją erą“, arba naują „gyvenimą po rinkimų“.

Svajoti yra gerai, svajoti reikia, tačiau negalima leisti, kad svetimos svajonės ir politikų fixe idėjos užkariautų jūsų protus. Jie skaičiuoja taip: jeigu grupę žmonių įtikinsime tikėti mūsų sukurta „rožine vizija“, didesnė tikimybė, kad ji realizuosis. Bet ar tos „rožinės vizijos“ man reikia? Kas man iš to? Kas mano bendruomenei iš to? Galbūt žmonės priprato ir gyvena gerai, kam dar čia reikalingi įvairūs protu nesuvokiami ateities planai. Gyvenkime čia ir dabar, būkime dabartyje 110 proc., o svajokime tik apie tai, ko iš tikrųjų gyvybiškai reikia mūsų sielai ir kūnui. Jokiu būdu nepasiduokime svetimų vizijų importui į mūsų smegenis.

7. Strategija „Trumpas pavadėlis“

Tam, kad žmonės nemąstytų ir kad juos galima būtų valdyti, apeinant kritinį sąmoningumą, juos reikia nuolat laikyti už „trumpo pavadėlio“. Esmė paprasta: žmogus neturi atsipalaiduoti, jis neturi turėti laisvo laiko galimybėms susivokti. Tai vadinamosios švietimo sistemos sritis. Žmogus turi daug mokytis, bet nieko nežinoti.

Jis neturi žinoti apie strateginius procesus valstybėje, kontinento ir planetos mastu. Jis neturi žinoti nieko apie savo sveikatą, sielą, apie savo vietą Visatoje.

Įgyvendinant tokią strategiją stengiamasi, kad reformos niekada nesibaigtų. Žmogus turi jausti nuolatinį nerimą dėl ateities, nuolatinį netikrumo jausmą dėl to, kas jo laukia už gretimos sienos.

Socialinė inžinerija sako, kad norint sukurti paklusnią visuomenę ją reikia nuolat dresuoti. Dresuojama labai paprastai: žmonės įspraudžiami į beprasmių ir nelogiškų, prieštaraujančių instrukcijų spąstus. Iš pradžių žmonės piktinasi, paskui - „atbunka“ ir pradeda elgtis kaip per Kašpirovskio seansus. Vadas sako „gulti“, visi gula, „stotis“ – visi stojasi. Ir niekas nežino, kodėl taip reikia. Niekas nedrįsta paklausti. Tokių nurodymų priežastys dažniausiai būna beprasmės, tačiau nuolatinė neapibrėžta būsena žmogui įvaro beprasmiškumo jausmą ir jis nesugeba susimąstyti, kodėl jis kažką apskritai veikia.

Pavyzdžiui – sprendimas kiekvieną pavasarį ir rudenį keisti laiką. Niekas nežino, kodėl tai daroma, bet vis viena daroma...

Nesiliaujanti kvailų sprendimų, įpareigojimų ir nurodymų lavina atima iš žmogaus paskutinius laiko resursus, kuriuos jis galėtų skirti sau ir savo šeimai. Vienintelis realus priešnuodis šiais strategijai – sustoti ir susimąstyti.

8. Nuolatinis kaltės jausmas

Jei nori kontroliuoti visuomenę, ji turi jaustis nuolat kalta, netgi dėl to, ko niekada nepadarė. Svarbiausia įtikinti, jog dėl prasto gyvenimo, dėl problemų ekonomikoje ir politikoje kaltas eilinis žmogus. Kolektyvinis principas, solidarumas šiame kontekste vaidina tik neigiamą vaidmenį.

Pavyzdys – visuomenė turi jaustis kalta dėl finansų krizės, nes pernelyg daug be jokio saiko švaistė ir vartojo kreditus. Tuo tarpu mes puikiai žinome kas, kaip ir už kiek tuos kreditus dalino ir kaip buvo vykdoma viešoji propaganda ekonominio burbulo metu. Mes šiandien žinome, kas spausdina pinigus ir už kiek juos skolina. Kad ir kaip būtų, nė vienas politinio ar ekonominio pasaulio atstovas už sukeltą krizę į kalėjimą nepateko. Tuo tarpu tūkstančiai žmonių privalėjo raudonuoti ir jaustis kalti prieš naktinę mokesčių reformą, kad jie buvo neprotingi ir per daug neatsakingai be saiko vartojo...

Priešnuodis, suvokimas, kad aš prieš nieką neatsiskaitau ir dėl nieko nesu kaltas, nes nepažeidžiau jokių įstatymų ir 10 Dievo įsakymų.

Tinklaraštis „Kvantinė magija“