Laidotuvių ceremonijų planavimas – kas tai?
Kaip reaguotumėte, jei į atsisveikinimą su Anapilin išėjusiu artimuoju atvykę nurodytu adresu rastumėte ne laidojimo namus, o restoraną, muziejų ar net parką? Lietuvoje tokie atsisveikinimo scenarijai – naujiena. Kaip ir tai, kad pareigybė „laidotuvių ceremonijų planuotojas“ – jau realybė ir pas mus.
Pirmoji šalyje laidojimo ceremonijų organizatorė Ramunė Simonaitienė pastebi, kad besikeičiantis žmonių požiūris diktuoja ir pokyčius rinkoje – atsisveikinimas su artimuoju vis mažiau siejamas su gedėjimu šarvojimo salėje.
Šiuolaikiškos atsisveikinimo ceremonijos
„Laidojimo paslaugų sritis ilgą laiką buvo viena iš tų retųjų, į kurias lietuviai sunkiai įsileisdavo net menkiausius pokyčius. Viena vertus, tai lėmė religija ir per ilgus amžius susiformavusios tradicijos, o kita vertus – žmonės tiesiog ilgai nežinojo, kad atsisveikinti su artimuoju galima ir kiek kitaip. Panaši situacija vyko ir su vestuvėmis – atsiradus jų organizatoriams, o su jais – daugybei naujų minčių, ceremonijos tarsi nušvito kitomis spalvomis, o kai kurios idėjos ilgainiui prigijo ir tapo tradicinėmis, – sako laidojimo ceremonijų organizatorė. – Matome, kad pokyčiai vyksta ir laidojimo ceremonijose: tai, kas buvo patrauklu dar prieš metus – šiais metais jau nebe. Nusistovėję standartai keičiasi pagal aktualijas ir žmonės tuo tik džiaugiasi.“
R. Simonaitienės teigimu, ištikus netekčiai, dauguma artimųjų jau supranta, kad ilgas gedėjimas yra beprasmiškas, ir nori sukurti šviesesnį, lengvesnį bei mažiau dramatišką atsisveikinimą. Be to, visada jaukiau, kai velionio atminimas išlieka šviesus ir primena artimiesiems gražiausias kartu praleistas akimirkas.
„Kiekvienas esame unikalus, tad kodėl tokiu momentu turime talpintis į nusistovėjusius rėmus? Visiems juk patinka skirtinga muzika, skirtingos spalvos, mėgstame vis kitokius dalykus, tad galbūt ir atsisveikinimas galėtų kuo mažiau nutolti nuo mėgtų žmogaus dalykų. Pavyzdžiui, jeigu velionis mėgo žalią spalvą, tai gali atsispindėti ir atsisveikinimo metu, jeigu žavėjosi dainininku Chris Rea, nereikėtų paskutinės kelionės dieną groti Vivaldžio ir pan.“, – vardija įmonės „Rekviem“ atstovė.
Vis dažniau ruošiantis laidotuvėms pagalvojama, kaip būtų patikę velioniui, o ne kaip pasipuikuoti prieš gimines ar kaimynus.
Anot jos, dabar vis dažniau ruošiantis laidotuvėms pagalvojama, kaip būtų patikę velioniui, o ne kaip pasipuikuoti prieš gimines ar kaimynus: „Dauguma nori pabūti tik šeimos ar giminės rate, susikaupti arba pasidalyti prisiminimais apie išėjusį brangų žmogų. Siekiant „lengvesnės“ atmosferos, vis dažniau renkamasi neformali restorano aplinka, pasitaiko ir tokių atvejų, kai gamtą mylintys žmonės atsisveikinimus prašo organizuoti gamtos prieglobstyje. Tokios ceremonijos būna ypač šiltos ir jautrios. Tiesa, vyresnio amžiaus klientai mėgsta nenutolti nuo tradicijų, todėl jiems siūlome įprastas erdves.“
Kokius niuansus reikėtų žinoti, susiruošus į laidotuves?
Laidojimo ceremonijų organizatorė pastebi, kad kitokį atsisveikinimą organizuojantys artimieji savo pasirinkimą drąsiau išreiškia ir kitiems, pavyzdžiui, prašo artimųjų nenešti vainikų ar didelių puokščių, ypač tai dažna, kai atsisveikinama su kremuotais palaikais. Po truputį prigyja ir mirusiojo artimiesiems išreiškiama ne tik žodinė užuojauta, bet ir finansinė parama – vokelis su pinigais. Sumos būna pačios įvairiausios – priklauso nuo kiekvieno žmogaus santykio su velionio artimuoju ir finansinių galimybių, tačiau standartiškai varijuoja nuo 20 iki 100 eurų.
Sparčiai keičiantis daugeliui tradicijų, vis labiau tikėtina, kad atvykus ir į atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijos vietą tai bus ne šarvojimo salė. Jau dabar atsisveikinimas vis dažniau organizuojamas iškart su gedulingais pietumis ar vakariene, nevažinėjant iš vienos vietos į kitą, tad reikėtų nusiteikti, jog pagerbti velionį galima ir ramiais pokalbiais prie stalo, dalijantis prisiminimais apie mirusįjį jo mėgtos muzikos fone. Dažniausia toks atsisveikinimas užtrunka apie keletą valandų.