Laidų vedėja Gabrielė Martirosianaitė: „Aš pati susidedu į lėkštutę tai, ko man reikia“

Esate dalyvavusi ne viename projekte, vedusi laidų, net filmavotės seriale. Ar nevargina toks darbas?

Tikslingai rinkausi tokį darbą, kuris būtų kupinas naujovių, skatintų nuolat tobulėti, lipti iš komforto zonos, neužmigti. Kasdienis radijo eteris, renginių ar televizijos laidų vedimas yra iššūkių kupini darbai, reikalaujantys greitos reakcijos, drąsos. O kiek adrenalino suteikia!..

Šį sezoną vesite kulinarinę laidą su Alfu Ivanausku. Ką turite bendro su kulinarija? Gal tai neatskleistas jūsų talentas?

Į šį naują projektą žvelgiu su nekantrumu ir jauduliu. Tai skatins mane mokytis, leis susipažinti su gausybe žmonių ir tobulėti! Kulinarija man nesvetima – mėgstu gaminti, eksperimentuoti virtuvėje. Man taip pat labai svarbus maisto patiekimas, bendra stalo estetika. Tikiu, kad šių dalykų mokysiuosi kartu su visais laidos svečiais ir žiūrovais!

Kokia buvo jūsų reakcija, kai gavote pasiūlymą su A. Ivanausku vesti kulinarinę laidą?

Mūsų su Alfu draugystė trunka apie dešimt metų. Jis geba mane nustebinti. Ši jo savybė man itin patinka. Tad, sulaukusi tokio pasiūlymo, pernelyg nenustebau, nes per tiek metų jau pripratau prie įdomių ir netikėtų jo sprendimų (šypsosi). Mes gerai sutariame, panašiai žvelgiame į daugelį dalykų, mūsų humoro jausmas toks pat. Belieka tikėtis, kad tą draugišką santykį gebėsime perkelti ir į filmavimo aikštelę.

Jei kas nors norėtų jus pradžiuginti, kokį patiekalą turėtų paruošti?

Manau, kad bulviniai blynai yra vienas geriausių dalykų pasaulyje (juokiasi). Tad mane visada džiugina patiekalai, kuriuose yra vienaip ar kitaip patiektos bulvės. Visai nudžiugčiau, jei kas nors man pagamintų Nicos salotas – jose visada būna labai skanių bulvyčių (šypsosi).

Dažnai modeliai sako, kad arba valgo viską ir nekreipia dėmesio į tai, ką deda į burną, arba labai atidžiai renkasi maistą. Prie kurių priskirtumėte save?

Turiu savitą dienos ir mitybos ritmą, kuris neatitinka įprastų dietologų patarimų, bet esu įsitikinusi, kad reikia klausyti savo kūno ir valgyti tada, kai tikrai norisi. Saikas taip pat yra labai svarbus komponentas.

Maistas ir jo gaminimas yra vienas didžiausių malonumų. Nesu itin išranki, bet yra dalykų, kurių atsisakiau: daugiau nei pusę metų nevalgau mėsos, stengiuosi iš raciono išbraukti pieno gaminius, stebėti glitimo turinčių produktų kiekį racione. Nesiekiu vaikytis madų, bet, priėmusi šiuos sprendimus, tikrai jaučiuosi geriau.

Neretam atrodo, kad garsiems žmonėms viskas padėta ant lėkštutės ir kad jų gyvenimas yra rožėmis klotas...

Netikiu, kad kas nors kam nors būna padėta ant lėkštutės. Taip, gal kai kuriems žmonėms gyvenimas yra lengvesnis ar patogesnis, bet jie turi savų problemų ir rūpesčių. Jų niekaip negalime palyginti! Mano kelio niekas rožėmis neklojo, bet man kitaip pasisekė – tėvai įskiepijo pamatines vertybes, žmogiškumą, darbštumą, empatiją. Taigi aš pati susidedu į lėkštutę tai, ko man reikia, ir merkiu rožes į vazas (šypsosi)!

Visi žinome, kad kiekvieną publikaciją apie garsų žmogų lydi srautas neigiamų komentarų. Ar jau išmokote atsiriboti nuo skleidžiamo negatyvumo?

Esu tikra, kad neigiami žodžiai lydi mus visus, nesvarbu, kokia veikla užsiimame. Juk vienas pagrindinių žmonių pomėgių – apkalbinėti kitus (šypsosi)!

Gana anksti supratau, kad negaliu tiek savo energijos eikvoti kitų žmonių pykčiui, nes tai mane graužia, ėda, naikina. Žinoma, jei sakyčiau, kad esu visiškai nuo to atsiribojusi, meluočiau. Piktas žodis skaudina, bet suprantu, kad turiu saugoti save, niekas kitas to už mane nepadarys! Bėgant metams didėja ir sąmoningumas, padedantis atskirti grūdus nuo pelų.

Ne kartą viešai džiaugėtės, kad su Armėnijoje gyvenančiais artimaisiais nuo vaikystės palaikote glaudžius ryšius.

Šeima – didžiausias turtas. Kai kurie artimųjų yra vos už kelių šimtų kilometrų, kiti – net už tūkstančių. Atsimenu, pradinėse klasėse stebėjausi, kodėl mano pavardė tokia sunki ir net mokytoja nesugeba jos ištarti. Nesinori slėpti ir to, kad pačiai ją parašyti pirmose klasėse buvo iššūkis (juokiasi)!

Savyje randu vis daugiau savybių ir bruožų, kurias man padovanojo giminaičiai iš Armėnijos. Vertinu šiuos atradimus, jaučiu stiprų ryšį ir dabar jau didžiuojuosi savo pavarde (šypsosi).

Esate įkūrusi odinių aksesuarų liniją „Oh! Skin“, su kolege atidariusi nagų dailės saloną „Nail Game“. Kaip ir kodėl kilo mintis, be darbo radijuje ir televizijoje, steigti verslus?

Darbas radijuje, renginiuose ar televizijoje neretai būna sezoninis, ne visada esi tikras dėl to, kas tavęs laukia kitą mėnesį ir ar išvis laukia, todėl man norisi stabilumo. Steigdama verslus, įgyvendindama užsibrėžtus tikslus, kaupiu ir didelę patirtį, nes atsiduriu netikėtose situacijose, kurios reikalauja įvairių sprendimų čia ir dabar.

Kaip jūs viską suspėjate?

Tiesą sakant, man vis atrodo, kad veikiu per mažai (juokiasi)! Galvoje jau kirba mintys, ką ir kaip dar galėčiau sukurti, nuveikti, įgyvendinti. Vidinis varikliukas sukasi visu tempu (šypsosi)! Vaikystėje stebėjau tėvus, kurie dirbo ne vieną darbą, save realizavo įvairiose srityse, todėl kitaip jau ir man neišeitų!

Esate baigusi lietuvių filologijos studijas. Kaip sugalvojote pasirinkti būtent šią, drįsčiau teigti, ne itin populiarią sritį?

Teigiate teisingai, tai tikrai nėra populiari sritis (šypsosi). Bet džiaugiuosi šiuo sprendimu. Stodama norėjau įgyti kalbinį pagrindą, suvokimą apie bendrus pamatinius dalykus, sritis, o labiausiai patiko logikos ir filosofijos paskaitos! Visada mėgau rašyti, kalbėti, vesti renginius, tad šis mano pasirinkimas buvo arčiausiai veiklos, kurioje planavau save realizuoti.

Anksčiau esate sakiusi, kad dabar tie metai, kai galite labai daug padaryti ir pasiekti profesinėje srityje, o vos atsidūrusi komforto zonoje, ieškote iššūkių. Kaip matote save po penkerių metų?

Labai sunku nuspėti, kas bus po penkerių metų, nes gyvenimas kupinas netikėtumų, todėl renkuosi nespėlioti! Kaip bus, taip gerai (šypsosi). Žinote, mokausi džiaugtis tuo, ką turiu dabar, ne tuo, kas buvo vakar, ir ne tuo, kas bus rytoj. Mano norai ir siekiai yra tokie pat žemiški kaip visų!

TRUMPA DOSJĖ

Gimimo data. 1991 02 23 diena.

Zodiako ženklas. Žuvys.

Mėgstamiausia spalva. Smaragdinė.

Akių spalva. Aš galvoju, kad žalia, nors visi sako, kad mėlyna (juokiasi).

Įsimintiniausias filmas. Paolo Sorrentino „Didis grožis“.

Įspūdį palikusi knyga. Jų tiesiog per daug, kad galėčiau išskirti vieną!

Smagiausia kelionė. Į Japoniją! Tai buvo pirma mano tolima kelionė, į kurią leidausi vienui viena. Miestui pažinti turėjau net tris mėnesius.

Skaniausias valgis. Bulvinis!

Svajonių automobilis. „Mini Cooper“ – tokį dabar vairuoju, būtų negražu rinktis kitą (šypsosi).

Nemėgstamiausias buities darbas. Drabužių lyginimas.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Gimimas.

Mėgstamiausias metų laikas. Pavasaris.

Erzinanti žmogaus savybė. Pavydas.

Asmens bruožas, kurį labiausiai vertinate. Žodžio laikymasis.

Dievinamos gėlės. Bijūnai.

Patinkantis gyvūnas. Delfinas.

Mėgstamiausias posakis. „Niekada nesakyk niekada“.

Šalis, į kurią nenorite grįžti. Kol kas tokios neradau.