Laidų vedėja Kristina Rimienė su vyru Arvydu – 25 metus kartu: „Mūsų santykių receptas – labai paprastas“

Trumpa dosjė 

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1975.10. 08 d, Šilutė
• ZODIAKO ŽENKLAS. Svarstyklės
• VAIKAI. Dukra Marija (15 m.) ir sūnus Raigardas (12 m.)
• NEREALIAUSIAS GYVENIMO IŠŠŪKIS. Pačiai savarankiškai teko priimti 9 šuniukų gimimą.
• GRAŽIAUSIA GĖLĖ.  Gražiausios – gloriozos, mėgstamiausios kūryboje – anturiai.
• TRYS NORAI. Kad šeima būtų sveika, vaikai galėtų išpildyti savo didžiausias gyvenimo svajones ir kad bet kada panorėjusi galėčiau keliauti po pasaulį.
• SKANIAUSIAS PATIEKALAS. Austrės.
• TABU. Nešokčiau su guma nuo tilto.
• MIELIAUSIA ŠIRDŽIAI ATGAIVA. Mieliausia, kai užsakovas suteikia pilną laisvę kuriant floristinę kompoziciją. Tokiais atvejais paleidžiu savo kūrybinę fantaziją ir tiesiog mėgaujuosi. 
• KNYGA. Jane Austen „Puikybė ir prietarai“.
• AUTORITETAS. Vienas geriausių pasaulio floristų Gregor Lersch, pas kurį pati turėjau malonumą mokytis.
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Atsidurti vandenyje toli nuo kranto.
• POMĖGIS. Gėlės, žinoma, dar kartą gėlės, taip pat knygos ir filmai.    
• MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Sofutė priešais židinį.
• SMAGIAUSIOS ATOSTOGOS. Tos, kurias praleidau Kuboje, Argentinoje ir Portugalijoje.
• SVARBIAUSI 3 DAIKTAI RANKINĖJE. Automobilio raktai, telefonas, lūpdažis.
• KO LABIAUSIAI TRŪKSTA. Renginių, koncertų, kelionių.

Laida „Pasaulis pagal moteris“ išsiskiria iš kitų. Tai buvo jūsų idėja? 

Pati idėja kurti laidą, kurioje be pokalbio su pašnekovu būtų komponuojamos ir gėlės, kažkada kilo ne man. Na, o tai, kuo dabar „Pasaulis pagal moteris“ tapo per penkerius metus, tiesiogiai su mano pačios pasaulėžiūra ir vertybiniais prioritetais. Lietuvos (o gal net ir užsienio) TV pasaulyje nebuvo ir nėra nei vienos laidos, kurioje būtų kalbama apie gėlių komponavimą, o ypač profesionaliame lygmenyje. Tad mes tikrai išskirtiniai.

Be abejo, mūsų laidoje ir kalbinami herojai dažnai būna kiek kitokie nei įprastai laidose. Manau, kad žiūrovui dažnai ir pabosta visur matyti, skaityti apie tuos pačius žmones, jų skandalus, todėl su komanda stengiamės ieškoti naujų veidų, asmenybių, kurių ne tiek vardas žinomas, kiek įdomi jų istorija. Kai kam gali pasirodyti, kad mūsų laida skirta tik moteriškai auditorijai, tačiau išties daug sužinoti apie pasaulį per moterišką pasaulėžiūrą gali ir vyrai. 

Kaip ekonomikos mokslų daktarė atsidūrė televizijoje, sukūrė savo verslą?

Ieškojau tol, kol atradau save... Iš pradžių tose paieškose buvau labai nedrąsi, trūko ryžto. Jutau, kad galbūt ne mano vieta yra ten, kur aš esu. Vis dėlto negalėjau net pagalvoti, kad visos mano nuo jaunystės dedamos pastangos kabintis į gyvenimą, studijos, profesinis įdirbis, galiausiai Ekonomikos mokslų daktaro laipsnis, gali vieną dieną tiesiog būti padėti į šalį. Jei ne mano šeimos palaikymas, turbūt tokių kardinalių pokyčių nebūtų įvykę. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad atradau širdžiai mielą veiklą – floristikos dizainą, televiziją, kurioje galiu laikyti save profesionale. 

Nebuvo sunku priimti kardinalių sprendimų?

Daug svarstau, kol apsisprendžiu dėl smulkmenų, o kai kalba pasisuka apie rimtus dalykus, sprendimą priimu greitai, nes vadovaujuosi širdimi ir intuicija. Džiaugiuosi, kad dar neteko to daryti atsidūrus tikroje gyvenimo kryžkelėje. Man svarbiausias apsisprendimas buvo pasukti karjerą 180 laipsnių kampu. Tokiais atvejais labai reikia šeimos, vyro, artimųjų palaikymo. Antraip nežinau, kaip viskas būtų...

Visiems patarčiau nebijoti pačiupinėti ir daugiau profesijų, veiklų, patirti iššūkių, nuokrypių nuo pasirinkto kurso, tyrinėti gyvenimą. Tam mes čia ir esame, kad išeidami džiaugtumėmės visais patirtais savo atradimais.

Jūsų „Akmenių dvaras“ gal – šeimos paveldas, turite bajoriškų šaknų?  

Nesame ieškoję bajoriškų giminės šaknų, tačiau šviesuolių mūsų giminėje tikrai buvo. Kaip  atsirado dvaras? Tiesiog su vyru mėgome senienas, griuvėsius, tad prieš 15 metų įsigijome vieną tokių – apleistus dvarvietės statinius Kėdainių rajone, kuriuos po truputį pavertėme gyvybės oaze.

Aplink dvarą yra 6 hektarai, iš kurių didžiąją dalį sudaro senas obelų sodas. Tai buvo širdžiai miela veikla. Pastangų reikėjo daug, tačiau čia apčiupinėtas kiekvienas raudonos plytos kampelis, pačių rankomis išnešti sudūlėję spaliai, surankiotos šiukšlės, metalo nuolaužos, stiklų šukės. Pačių sutemptais senoviniais daikteliais išgražintos erdvės, tad jame net vienai būti nebaisu. 

Smagu, kai čia vyksta gražiausios gyvenimo šventės – dvarą nuomojame vestuvėms, krikštynoms, įmonių šventėms. Tačiau karantininis laikotarpis privertė veržtis diržus ir optimistiškai tikėti, kad viskas sugrįš. Man pačiai per pandemiją daugiau laisvo laiko nepadaugėjo. Gal tik tempas kiek sumažėjo. Tačiau gerai yra tai, kad pandemija daugeliui leido suprasti, kokia vertybė yra gyvas bendravimas. 

O kaip įvardintumėte, koks pasaulis yra pagal jus? Nebijote kartais būti ir silpna?..

Meril Stryp yra pasakiusi... man patinka, kai vyras man atveria duris... paima sunkius krepšius... ir tai nereiškia, kad aš negaliu to padaryti pati... Mums duota iš gamtos būti ir jaustis moterimis, mamomis. Jei moteris drasko save tarp karjeros ir namų, vaikų, aš jai tikrai palinkėčiau pasirinkti tai, ką sako mūsų prigimtis. Juk nėra nieko svarbiau, kaip matyti mūsų vaikus laimingus, sveikus, su įskiepytomis tikromis vertybėmis ir turinčius tikrą ryšį su savo tėvais.

Aš pati daug laiko skyriau darbui, karjerai, mokslui ir... galiausiai, kai daugmaž viską, ko siekiau, turiu, man gaila tų prarastų akimirkų, kuriomis nebuvau šalia. Vaikų šypsenų, kurių nemačiau, laiko su jais, kurio nesugrąžinsi, dėmesio, kurio per mažai jiems skyriau. Daug kas man sako, kad neįsivaizduoja, kaip aš kartais galiu būti tokia stipri, kad tiek padaryčiau. Mes esame stiprios, kai tikrai reikia. Ir vis dėlto, manau, kad vyras yra ir turi būti stiprioji lytis. 

Ką turite omenyje?..

Ne ta prasme, kad vyras turi uždirbti daugiau ir išlaikyti šeimą. Tiesiog tai – petys, į kurį gali atsiremti, racionalumas, kurio gali pasisemti. Manau, kad moterys kaip ir vyrai yra vertos tų pačių pozicijų, ir tų pačių motyvacijos priemonių darbe, visuomenėje bei namuose. Tačiau mes neturime pamiršti moteriškumo, motinystės, netgi kartais „moteriško silpnumo“...

Ir leiskime kartais tiems vyrams atidaryti duris bei nuvilkti paltą... Juk būti tikra moterimi yra ir gera, ir gražu. Moteriškumas yra mūsų prigimtinė savybė, tik kartais per kasdienius rūpesčius arba per kovas už būvį mes tai pamirštame. Tiesiog nebijokime būti jausmingos, emocionalios, gal kartais silpnesnės fiziškai, bet stiprios širdimi ir empatija. Būkime gražios –  ne dėl vyrų, dėl savęs. Mylėkime save. Ir klausykime savo širdies balso.

Kartu su vyru jau esate 25-erius metus?

Taip, iš jų santuokoje 16-a. Nors, be abejo, nėra namų be dūmų, bet mes ir iš tikrųjų sutariame – esame komanda. Mūsų atveju santykių receptas paprastas – radome vienas kitą. Tiesiog tinkame vienas kitam, suprantame, gerbiame ir į pasaulį žvelgiame panašiai. Pasiginčijame, bet galiausiai randame kompromisą.

Svarbu, kad žmogus, su kuriuo nori būti, tave žavėtų, turėtų humoro jausmą, būtų patikimas, protingas, charizmatiškas, o kartais ir spontaniškas. O svarbiausia – vyriškas. Ir mūsų santuokoje tikrai labai aišku, kas yra moteriška moteris, ir kas yra vyras, į kurio petį galima atsiremti. 

Žiūrovai jus mato ramią, besišypsančią. Ar niekada nesinori daužyti lėkščių supykus?..

Iš prigimties esu pozityvi, linksma, švelnios natūros, tačiau nenorėčiau, kad kas nors mane išgirstų, kai manevruojant tarp automobilių koks nors vairuotojas (-a) padaro klaidą (šypsosi). Tampu labai emocionali!

Kaip nėra namų be dūmų, taip turbūt nėra ir žmogaus „be garo“. Aš nesu išimtis. Kaip ir daugelis, būna, prarandu kantrybę auklėdama vaikus arba susinervinu spręsdama kokias problemas. Visi mes žmonės. Bet aš iš tų, kurie greitai pamiršta tai, kas buvo bloga. Manau, ne lėkščių daužymas, o pozityvumas ir su metais ateinantis racionalumas ilgainiui tampa pačiu geriausiu receptu sprendžiant kilusias problemas. 

Gal esate sveikuolė, turite savų atsipalaidavimo ritualų?

Aš nesu užkietėjusi sveikuolė. Tiesiog išmokau teisingai pirtintis. Nesvarbu, ar būtų 20 laipsnių šalčio ir tektų lįsti į eketę, ar būtų vėjuota ir lytų, mes visuomet po antro užsikaitinimo vantomis lendame į vandenį. Tai toks atsipalaidavimo būdas – pirties diena, kai išties visą dieną, pamiršęs visus rūpesčius, skiri tik sau ir buvimui gamtoje. Anksčiau per savo užimtumą gailėdavau laiko net poilsiui, o dabar gyvenime stengiuosi vadovautis principu, kad pasaulis nuo to nesugrius, jei šiek tiek dėmesio skirsiu ir sau...

Kaip jūsų gyvenime atsirado floristika? 

Atsiradus „Akmenių dvarui“, pradėjau dekoruoti šventes. Maniau, kad užtenka išlavinto skonio pojūčio, spalvų pajautimo ir gėlių... Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... Supratau, kad be mokslų floristikoje taip pat neapsieisiu. Nes aš išties norėjau būti geriausia! Pasirodo, floristikoje yra tiek daug, ką turi žinoti, mokėti, įgusti atlikti, jei nori būti tikru profesionalu. Belgijoje baigiau mokslus – įgijau Europos meistro sertifikatą. Tačiau tai buvo tik atradimų pradžia. Nenumaldomas noras tobulėti yra mano pagrindinis variklis ir įkvėpimo šaltinis. 

Esate dalyvavusi net tarptautiniuose floristikos festivaliuose?

Taip. Išskirtiniausias buvo Malaizijos tarptautinis floristikos festivalis, kuriame buvau vienintelė floristikos dizainerė europietė! O festivalyje „Fleuramour“ Belgijoje pirmoji pasaulyje pristačiau floristikos dizainą, kurio pagrindu tapo kinetinė skulptūra.

Labai džiaugiausi gavusi kvietimą atstovauti Lietuvai ir tarptautiniame floristikos konkurse Maltoje. Deja, dėl pandemijos jame taip ir neteko sudalyvauti. Man visuomet džiugu kurti puokštes pagal užsakymą bei dekoruoti vestuvių ar įmonių šventes, taip pat dalintis patirtimi per vedamus floristikos mokymus.

Jūsų namai turbūt visuomet skendi gėlėse?

Deja, klysta tie, kurie taip mano. Net mano šeimos nariai pradėjo mažiau dovanoti gėlių, sakydami, kad aš jų ir taip turiu (šypsosi). Iš tiesų jų dažniausiai parsinešu tik po „Pasaulis pagal moteris“ TV laidos floristinių desertų filmavimų,  o šiaip aš kaip ir batsiuvys be batų...

Gėlės praturtina mūsų gyvenimą, kurdamos nuostabias emocijas savo spalvomis, aromatu, kūrybine raiška... Žmogus, kuris myli gėles, tikrai yra geresnis, jautresnis, nuoširdesnis. Tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, tik mes turime atverti jam savo namų langus, duris ir širdis. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.