Laima Janušonytė: „Tokia laiminga, kad net baisu garsiai pasakyti“ (papildyta rugpjūčio 12 d.)
„Mano Žmogus yra mano Meilė, mano Tvirtovė – mano viskas. Jaučiuosi mylima, saugi ir laiminga! Linkiu visoms moterims nebijoti keisti gyvenimo, jei mano, kad tą reikia padaryti“, – daug kam netikėtai prabyla žinoma sporto žurnalistė, laidų vedėja Laima Janušonytė (53). Dingusi iš TV ekrano, liepą Vokietijoje ji ištekėjo už savo bendraamžio tarptautinės audito ir mokesčių kompanijos savininko Uwe Steinhoffo.
„Gyvenimas pilnas netikėtumų, – kaip visada nuoširdžiai šypsosi Laima. – Niekada nieko nebijojau, o jei bijojau, stengiausi įveikti savo baimes, todėl mano gyvenimo šūkis – žiūrėti pirmyn, eiti į priekį, nes, žinau, jei labai nori, gali pasiekti labai daug.“ Ir šie žodžiai – ne tik apie profesinę ilgamečio Lietuvos televizijos veido, šalies Sporto žurnalistų federacijos prezidentės ir Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos viceprezidentės karjerą, kuri – išties įspūdinga: ji dirbo septyneriose olimpinėse žaidynėse – komentavo 1996-ųjų Atlantos, 2000-ųjų Sidnėjaus, 2004-ųjų Atėnų, 2008-ųjų Pekino vasaros, 1998-ųjų Nagano, 2006-ųjų Turino bei 2010-ųjų Vankuverio žiemos olimpiadas, vadovavo LTV sporto redakcijai, buvo laidų prodiuserė.
„Ne visiems gyvenime sekasi, tačiau esame savo laimės kalviai. Pažįstu daug moterų ir vyrų, kurie yra nelaimingi šeimoje, tačiau bijo išsiskirti, bijo patys savęs... Viena gera mano pažįstama gyvena šeimoje, nors nemyli, yra nemylima, bet bijo skirtis: „Ką žmonės pasakys?“ Lietuvoje juk tas labai svarbu...“ – sako dvejas skyrybas išgyvenusi ir trečiąsyk laimės šeimoje ieškoti nepabūgusi žurnalistė.
Šiandien ji laiminga. „Tokia laiminga, kad net baugu garsiai apie tai kalbėti – juk žmonės Lietuvoje tuos, kuriems, neduok Dieve, sekasi, linkę apkalbėti, apjuodinti, užgraužti negyvai. Taip, man 53-eji su puse. Ir sutikau SAVO ŽMOGŲ lygiai prieš trejus su puse metų, kai man sukako penkiasdešimt. Tikriausiai jaunam penkiasdešimtmetis atrodo labai senas. Nesiginčysiu. Tačiau juk visi esame skirtingi. Mačiau dvidešimtmečių, panašių į senius, mačiau labai subrendusių jaunų žmonių. Tai priklauso nuo daug ko – ir nuo gyvenimo būdo. Kas pažįsta mudu su Uwe, sako, jog esame tarsi dvyniai – net juokiamės taip pat dažnai“, – pasakoja.
Jiedu negali be kelionių – automobiliu išmaišė kone visą Europą. Žavisi Italija, Prancūzija, Kreta, Austrija, atostogoms mielai renkasi jo gimtąją Vokietiją ar jos širdžiai brangiausią Lietuvą. „Mėgstame gyventi aktyviai: vos ne kasdien einame į sporto klubą, vasaromis bėgiojame, plaukiojame, važinėjame dviračiais, rudenį kopiame į kalnus – dažniausiai Austrijoje, žiemą slidinėjame. Žaidžiame kėgliais (priklausome vienam klubui), mėgstame bendrauti ir džiaugiamės gyvenimu bei draugais, kuriuos turime. Mano vyras bėgo maratoną, dalyvavo triatlono varžybose, yra labai ištvermingas, mėgsta sportą. Jis – mano bendramintis ir bendraamžis, tai svarbu, nes suprantame vienas kitą, abiem artimi ir mieli tie patys dalykai. Net ir muzika – augome su „The Beatles“, – juokiasi žurnalistė, kurios laimės ir meilės sklidini namai dabar – gražiame kurortiniame miestelyje netoli Dortmundo.
Iki tol ji, galima sakyti, gyveno darbu. „Juk sporto žurnalistas dirba savaitgaliais, per atostogas. Vakaro žinios baigdavosi vidurnaktį, tad laiko sau ir pomėgiams beveik nebūdavo. Trisdešimt dvejus metus išdirbau Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Išėjau, nes norėjau būti greta mylimo žmogaus. Bet taip kvailai viskas susidėliojo, kad neatsisveikinau su kolegomis, draugais, niekas manęs neišlydėjo, nes maniau, jog dar dirbsiu pagal sutartį. Su kanalo vadovybe buvome sutarę, kad kas mėnesį dirbsiu savaitę „Panoramoje“, padėsiu olimpinėse žaidynėse, futbolo čempionatuose... Bet kažkas manęs nemėgo, nudžiugo, kai dingau. Ketinau pasitraukti gražiai, ne taip, kaip kai kas norėjo, – juk daugiau nei tris dešimtmečius ta televizija buvo mano gyvenimas, mano darbas, kuris labai labai patiko“, – pasakoja darbovietės nostalgiją naujais džiaugsmais numalšinusi žurnalistė.
Kadangi su vyru įsikūrę netoli ežero, dieną Laima pradeda rytiniu pabėgiojimu aplink jį ar apvažiavimu dviračiu. Paskui imasi darbų, kurie priklauso pagal pareigas lietuviškoje ir tarptautinėje sporto žurnalistų organizacijose, rašo straipsnius, mokosi vokiečių kalbos. Vokietijoje ji nesijaučia vieniša: draugų, darbų, planų – į valias. Ir viską, ką sumaniusi, stengiasi įgyvendinti. „Dažnai vykstu į Lietuvą aplankyti mamos, tad daug kas net nežino, jog nebedirbu LRT, – juokiasi Laima. – Žvaigžde ar kokia nors įžymybe čia niekada nesijaučiau. Tiesiog Lietuva buvo ir yra namai, kur gera grįžti.“