Jau daugiau nei du dešimtmečius televizijai atidavusi laidų vedėja, legendinė diktorė Laima Kybartienė gruodžio 4 dieną mini 63-iąjį gimtadienį. Visada pasitempusi ir grakšti moteris turi ne vienas pareigas – nuo „Sveikinimo koncertų“ vedėjos iki keturių vaikaičių močiutės. Kaip ji viską spėja ir ką ateityje planuoja nuveikti atsisveikinusi su televizija, L.Kybartienė pasakoja portalui Žmonės.lt.
„Manęs skaičiai negali pasendinti“, – tik pradėjus pokalbį šypsosi Laima Kybartienė, – pasendinti gali tik neigiamos emocijos – pyktis, liūdesys, neviltis. Natūralu, kad šios emocijos aplanko ir mane. Būna pykstu, būna verkiu. Bet kai žinai tam priežastį – pradedi juoktis arba ieškai kito sprendimo būdo. O tai aš daryti moku, nes per visą gyvenimą išmokau save analizuoti ir suprasti, kaip su tomis emocijomis susidoroti“, – su portalu Žmonės.lt savo mintimis dalijasi žinoma laidų vedėja.
Artėjant gimtadieniui esate linkusi reziumuoti pastaruosius gyvenimo metus?
Kai skaičius kasmet didėja, tai nori nenori artėjant gimtadieniui peržvelgi, kurioje vietoje šiuo metu esi ir ar ta vieta tinkama. Pagalvoju, ar viskas susiklostė taip, kaip aš norėjau. Tokių apmąstymų neišvengi ir tikriausiai jie yra reikalingi.
Na, o šiaip, juk nebesu mažas vaikas, tad gimtadienių su entuziazmu nelaukiu, man svarbiausia, kad susiburtų visa šeima, dukros su vaikais. Tai būna ypatinga diena vien dėl jų. Toks tas kiekvienas mano gimtadienis – visi smagiai klegam, valgome skanų maistą ir mėgaujamės vienas kito draugija. Jokių patosų, didžiulių puotų, šurmulio ar svetimų žmonių man niekada nereikėjo, kai šalia turiu artimus.
Turite būrį draugų ar labiau esate šeimyniškas žmogus ir džiaugsmais ar bėdomis dalijatės tik artimųjų rate?
Esu kiek uždaresnis žmogus, tad ir vargais bei džiaugsmais dalijuosi šeimos rate. Turiu draugių ir draugų, su kuriais taip pat daug bendrauju, išsipasakoju, tačiau tai nėra būrys, vos keli žmonės.
Na, o labiausiai viską analizuoju ir dalijuosi su savo dukromis, taip pat turiu ir dvi seseris. Šios moterys yra ir mano psichologės, ir pagalbininkės ir kritikės. Man to pilnai užtenka.
Sakyčiau, toks stiprus moterų ratas – dukros, seserys, o juk dar turite ir ilgaamžę mamą...
Taip, mano mamai vasarą suėjo 90 metų... Dabar toks laikas, kai turime ja ypatingai rūpintis ir negalime palikti vienos, kadangi mamytei senatvinė demencija. Seserys labai daug padeda, todėl esu dėkinga, kad jas turiu.
Šis laikas su mama yra ypatingas. Jei vis grįžta prisiminimai iš jos vaikystės, jaunystės laikų, prisimena kai kuriuos įvykius, vardus, pasakoja įvairiausias istorijas. Gal tos istorijos kiek ir prikurtos, tačiau ji jas pasakoja ir jos yra labai įdomios.
Kaip tik neseniai nufilmavau jos palinkėjimus savo seserims, savo dukroms. Tai tarsi stebuklas – mama sako tokius žodžius, sakinius ir dėlioja tokius palinkėjimus, kurių niekada nesu girdėjusi. Atrodo, tai Dievo žodis mamos lūpomis... Ateis laikais, kai visos seserys susėsime ir žiūrėsime, klausysime šių žodžių. Lygiai taip pat esu į vieną montažą sudėjus filmuotą archyvą iš tėčio gyvenimo. Kai buvo jo mirties metinės, visa šeima žiūrėjome ir prisiminėme jį... Tokie archyvai yra didžiausias turtas, ypatingai vaikaičiams, augančiai ateities kartai.
O koks jūsų ryšis su vaikaičiais? Esate turtinga močiutė – jų turite net keturis.
Turime labai stiprų ryšį. Mėgstu juos visus palepinti ir visai neklausau dukrų, kurios savo atžalas auklėja griežčiau. Aš juk močiutė, turiu juos lepinti! (šypsosi). Kiekvienai varnai jos varniukai gražiausi, taip ir man. Turiu tris mergaites ir vieną berniuką, ir visi jie išdykę, smagūs, bet labai šaunūs. Džiaugiuosi, kad jie labai myli močiutę ir vis veržiasi pas mane atvažiuoti.
Beje, ir pati aktyviai dalyvauju jų kasdieniame gyvenime. Kadangi vidurdienį tarp darbų turiu kelias laisvas valandas, kasdien juos visus surenku iš skirtingų mokyklų, pasirūpinu maistu, kad automobilyje jie galėtų iškart po pamokų pavalgyti. Kol vežu juos namo, daug kalbamės, vaikai man pasakoja apie dienos įspūdžius mokykloje, dalijamės problemomis ir klausimais...
Labai noriu, kad kai manęs jau nebus, jie prisimintų ta tikrąją močiutės meilę.
Šilumą ir energiją skyrėte ne tik savo šeimai, dukroms, dabar ir augantiems anūkams, bet ir visos Lietuvos žmonėms, sveikindama juos įvairiausiomis progomis. Sveikinimų koncertą vedate jau 22-ejus metus... Ką ši ilgai besitęsianti patirtis jums suteikė?
Pirmiausia išmokė švento pakantumo. Kai reikia padiktuoti sąskaitos numerį senam žmogui, kuris labai nori užsakyti pasveikinimą, tačiau jo rankos dreba ir klausa nebe tokia aštri, turi mokėti suprasti, išlaukti, jausti nuolankumą vyresniam žmogui. Per daugelį metų išjaučiau tikrą pagarbą mūsų senoliams.
Taip pat išmokau tikro nuoširdumo. Aš sveikinu žmones sveikinimų koncerte ir man tai yra nebanalu. Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus. Be tikrumo, sveikinimas būtų falšyvas. O žmonės žvelgdami net ir anapus ekranų jaučia, tai yra tikra ar suvaidinta, ar skaitai tik tai, kas parašyta, ar perleidi žodžius per savo sielą.
Galbūt tai atrodo elementaru ir paprasta, tačiau net ir ne kiekviena aktorė galėtų skaityti sveikinimus, kad tai neatrodytų suvaidinta.
Per du dešimtmečius perskaitėte išties daug eilių. Kiek jų mokate mintinai, o kiek jų sukūrėte pati?
Yra eilių, kurias tikrai moku mintinai, tačiau tokių – nedaug. Daugiau tikriausiai esu sukūrus ar perkūrus. Būna kartais bendrauji su žmogumi ir į galvą ateina tekstas, kartais jis būna eiliuotas, kartais tai tampa proza. Visas tokias eiles saugau ne atmintyje, o failiukuose kompiuteryje (šypsosi). Kartais eilės aplanko ir ekspromtu, kažkokių švenčių ar kalbų metu. Tikriausiai tai jau natūraliai išsivysčiusi kalbėjimo maniera ar profesionalumas.
Ar nėra minties ateityje išleisti knygą, kurios puslapiuose nugultų gražiausi išsakyti ar jūsų sukurti sveikinimai?
Taip, tikrai yra! Manau, kad tai būtų visai naudinga, tačiau kol kas tam visai neturiu laiko. Tikriausiai tai nutiks tada, kai sudainuosiu savo paskutinę gulbės giesmę televizijoje ir sėsiu prie kompiuterio rašyti (juokiasi).
O ar dažnai pagalvojate apie tą „paskutinę gulbės giesmę“ televizijoje?
Suprantama, kad vis pagalvoju, jog ateis laikas, kai nebedirbsiu televizijoje. Aš tam ruošiuosi ir tai tikrai nėra tragedija, tai – normalus gyvenimo vyksmas. Tačiau mokausi gyventi šia diena ir žinau, kad darbo turiu šiandien, rytoj, ateinančią savaitę ir dar visus ateinančius metus. Man vis dar gera dirbti televizijoje ir stengtis, kad žiūrovams būtų įdomu manęs klausytis.
Nėra taip, kad apie tai negalvočiau arba galvočiau nuolatos, tiesiog mintyse dėliojuosi planus, kas bus, kai ateis laikas atsisveikinti. Bet tai nebus nei liūdna, nei neįdomu. Atvirkščiai – tai bus be galo įdomu, nes man labai patinka gyventi ir stebėti kaip kiekviename tarpsnyje keičiasi gyvenimas, o aš kartu su juo.
Žiūrovai nuo senų laikų iki dabar jus atsimena visada grakščią, pasitempusią, elegantišką... Per daugelį metų tai suformavo televiziją, noras „įtikti“ kameroms, ar tas tikrasis moteriškumas įgimtas ir sklinda savaime?
Nemanau, kad tai televizija. Aš pati iš savęs pareikalavau nuolatinio pasitempimo. Labai senai kažkur perskaičiau, kad žmogus iš tiesų yra toks, koks jis tampa tada, kai lieka vienas ir niekas jo nemato. Nuo to laiko pradėjau pati save stebėti, kokia esu kai aplink nėra žmonių ir supratau, kokia noriu būti – susivėlus ir pikta, ar pati sau graži ir savimi patenkinta. Noriu, kad tvarka būtų ne tik aplink mane, bet ir mano galvoje. To mokiau ir savo dukras, kurios augo ir matė mane pasitempusią. Todėl sakyčiau, kad esu toks žmogus, kokį mane mato televizijoje, o ne mane paverčia.
Šiam pokalbiui sunkiai atradote laiko, o dabar kalbamės beveik vidurnaktį... Esate išties užimta moteris, tačiau vis tik – energinga ir žvali. Iš kur tiek energijos?
Tikriausiai jos davė Dievulis (šypsosi). Galbūt todėl, kai aš pavargstu, man tai nėra bėda. Galiu sakyti „aš pavargau“, bet ties tuo neužsiciklinu ir nesustoju veikti. Pavyzdžiui, vakar man buvo labai nesėkminga diena ir nuo to pavargau, tačiau galiausiai pradėjau juoktis ir paleidau tas blogas emocijas. Kai blogų nutikimų ar emocijų per daug nesureikšmini, jos tavęs nebevargina ir nesutrikdo.
O kaip rūpinatės savo gera savijauta, kuri atsispindi tiek viduje, tiek išorėje?
Dažniausiai tris kartus per savaitę sportuoju su treneriu. Tai man atneša geresnę nuotaiką, ir tampu labiau patenkinta ne dėl savo išvaizdos, o dėl jausmo. Jei nuoširdžiai treniruotės metu padirbėjai ir nukrito devintas prakaito lašas, apima labai geras jausmas. Taip pat vaikštau įvairias procedūras, masažus. Tuo pačiu mėgstu ir geras knygas bei vertingus seminarus, paskaitas apie žmogaus vidinę būseną, smegenų veiklą, fizionomiją ir t.t. Net ir dabar po mūsų pokalbio atsigulsiu į lovą ir prieš miegą paklausysiu dar vieną įdomią paskaitą...
Man patinka skirti laiką sau ir jį išnaudoti tinkamai, kažko pasisemti. Juk negali tapti vien darbiniu arkliu, nes darbinius arklius nušauna! (juokiasi) Kad ir kaip tai beskambėtų, be tai tiesa, tad norisi nepamiršti savęs.
Paskutinysis metų mėnesis ypatingas – jo pradžioje minite gimtadienį, o pabaigoje – gražiausias metų šventes. Kadangi tiek gimtadienis, tiek Kalėdos yra stebuklų išsipildymo metas, ko labiausiai norėtumėte?
Kai būnu eteryje, žmonėms noriu perduoti gerumo jausmą. Todėl mano didžiausias noras būtų, kad negailėtume gerumo vieni kitiems. Gerumas – tai ne rožytė ant torto ar šokoladas, tai yra energija. Šilta, paprasta ir svarbiausia nuoširdžiai atiduota kitam. Tikiu, kad mūsų visuomenė subręs, kai žmonės nebebijos ir nebesigėdys būti geresni vieni kitiems. Tai būtų tikrų tikriausias stebuklo išsipildymas.
