Laima Kybartienė: „Iš raciono išbraukę cukrų mes ne prarandame, o gauname“

Vedate TV loterijas ir sveikinimų koncertą. Kaip atsidūrėte tokioje šventinėje televizijos srityje?

Viskas įvyksta gyvenimo tėkmėje. Kur galėjau būti, ten atsidūriau, ir dėkoju likimui už tai. Ištekėjau už televizijos diktoriaus Vytauto Kybarto sūnaus, studijavau Muzikos akademijoje. Man sakydavo – būsi dainininkė. Tačiau ja netapau.

Kai prasidėjo TV loterijos, man pasiūlė jas vesti ir aš sutikau. Tai taip gražu! Kai žaidimas įvyksta, jo negali pakartoti. Tai sėkmė ir pralaimėjimas. Viltis ir pramoga. Lengvumas, šventė! Man patinka tas netikėtumas, tikrumas. Sveikinimų koncertas – visai kas kita. Ten viskas be galo išjausta. Paprasti žmonės paprastai kalba. Sako – neturiu ką pasakyti, bet po truputį traukiu iš jų žodžius, perleidžiu per savo sielą ir išeina labai nuoširdūs linkėjimai.

Ar pati bandote sėkmę loterijose?

Pinigai turi labai stiprią energiją ir ne kiekvienas gali su ja susitvarkyti. Kažkada bandžiau lošti, tačiau astrologė yra sakiusi, kad man laimėti pinigų nelemta. Televizijoje buvo vienas darbuotojas, kuris užsirašydavo skaičius ant lapuko. Kartą jam pavyko atspėti seką, tuomet mes pasiūlėme nusipirkti bilietą, tačiau šis buvo nelaimingas. Iš tiesų loteriją reikėtų priimti tik kaip žaidimą.

Televizijoje dėvite nuostabias sukneles, ar ir gyvenime mėgstate puoštis? Kaip parenkate drabužius laidoms?

Gyvenimas buitiškesnis. Ir drabužiai paprasti. Daugiausia dėmesio skiriu pasiuvimo kokybei, audiniams. Puoštis man ne taip svarbu, daug svarbiau jaustis patogiai. Na, o laidos stilistė esu pati. Išlaidomis rūpinasi darbdaviai, o modelius kuriu aš. Turiu rūpestėlį – kasdien sugalvoti, ką vilktis, nes ta pati suknelė vieną dieną man gali tikti, o kitą jau ne.

Kuo norėjote tapti užaugusi? Galbūt tėvai numatė, su kuo siesite ateitį?

Niekas nieko nenumatė, nors iš tiesų darželyje buvau žinoma kaip mergaitė, kuri gražiausiai deklamuoja. Tačiau taip pat svajojau būti balerina. Tai, kas tau patinka, kam esi gabus, reikia bandyti realizuoti. Arba išsiaiškinti, kodėl tau tai patinka. Gal tas noras – tik puikybė, o gal kyla iš vidaus kaip pašaukimas?

O kaip atsimenate savo vaikystę?

Šeimoje esu pirmas vaikas – dievinamas, labai mylimas. Atsimenu vasaras ant Nemuno kranto ir prie Snaigyno ežero Dzūkijoje. Ten mes ir karves ganydavom, ir miškuose bėgiodavom, leisdavome dienas tarp šunų, vištų, avių. Pamenu, kaip dėdė pagavo šamą Nemune, didesnį už jį patį. O kartą prisiuogavau pilną pintinėlę mėlynių, močiutė jas uždengė skraiste krepšelyje, bet kai bėgau į autobusą, visos išbiro... Toks šviesus graudulys dabar, o tuomet verkiau... Pamenu, kaip tėtis žiguliuku vežiodavo į kaimą. Auginti žmogų – didelis darbas. Kai patiri nerūpestingą vaikystę, pilną meilės, džiaugsmo, – užaugi stiprus, pasitikintis savimi.

Dabar daug sportuojate, labai sveikai maitinatės. Ar visada taip gyvenote?

Apskritai sveikiau gyventi pradėjau dar jaunystėje, perskaičiusi Vydūno raštus. Ėmiau valgyti daugiau riešutų, atskyriau mėsą nuo bulvių košės. Bet kad gyvensiu, kaip dabar, prieš pusantrų metų nebūčiau galėjusi net įsivaizduoti. Ir štai įvyko stebuklas – atsirado jėgų ir pasikeitė gyvenimo būdas. Dabar nevalgau miltinių patiekalų, duonos, saldumynų. Iš tiesų iš raciono išbraukę cukrų mes ne prarandame, o gauname. Kai turi stiprybės kažko atsisakyti – gauni dovaną. Ir ją reikia branginti, dauginti. O moteris, kuri moka atsisakyti, apriboti save, yra gerbtina. Tik tai turi įvykti be spaudimo.

Ar turite kokių nors ritualų, be kurių neapsieinate?

Turiu. Ir labai svarbių. Jie būtini kūnui, sveikatai. Ryte pirmiausia išsivalau liežuvį ir nosį. Reikia pašalinti viską, ko prisikaupė per naktį – tam mane labai įkvėpė susitikimas su 101 metų jogu. Taip pat išgeriu 300 g vasarošilčio vandens.

Vakare šventas ritualas – atidžiai nusivalyti makiažą nuo veido ir išsimaudyti. Nuprausti miesto dulkes nuo kūno pakanka paprasčiausio vandens.

Kada geriausiai pailsite?

Pasakysiu du kardinaliai skirtingus dalykus. Viena vertus, gerai atsipalaiduoju nieko nedarydama. Ilgiau pamiegu, su niekuo nebendrauju. Tokių dienų turiu 1–2 per mėnesį. Per jas puikiai atgaunu energiją. Kita vertus, labai mėgstu kruopščiai suplanuotas keliones. Patinka aiškumas, saugumas. Tuomet pailsiu gaudama įspūdžių.

Jūs visada šypsotės! Kaip pavyksta išlaikyti gerą nuotaiką?

Visada ir visur ieškau šviesiosios pusės. Net blogiausioje situacijoje galima rasti džiaugsmo. Stengiuosi nesulįsti į tą juodulį, kapanojuosi, ieškau to saulės spinduliuko. Kai būna labai sunku, džiaugiuosi tuo, kad leidžiu sau išsiverkti. Visada reikia ieškoti vilties, rasti jėgų toliau eiti, dalintis džiaugsmu.

Esate sakiusi, kad nors jaučiatės jauna, nenorėtumėte grįžti atgalios, nebent turėtumėte tą pačią išmintį ir patirtį. Kokias pamokas labiausiai vertinate?

Praeityje buvo sunkių dalykų. Esu išgyvenusi skyrybas. Per tuos nepaprastus patyrimus suvokiau paradoksą – kad patirdamas kančią žmogus tobulėja. Kai tai supranti, randi džiaugsmą. Asmeninės nesėkmės mums svarbios, bet palyginti su kitų nelaimėmis – labai mažos. Tuomet net nepatogu liūdėti.

Viešojoje erdvėje vis permąstomos moteriškumo ir vyriškumo sąvokos. Ar jums svarbus lytiškumas?

Moteriškumas ir vyriškumas yra du visiškai skirtingi dalykai ir neatskiriami vienas nuo kito. Tai vienos būties dvi sudedamosios dalys. Kaip juoda ir balta. Kaip saulė ir mėnulis. Man moteriškumas – tai stiprus lengvumas: moteris ir minkšta, ir labai stipri. Ji gali pagimdyti kūdikį, moka paskirstyti meilę visai šeimai – skirtingai, bet subalansuotai. Moteris padeda vyrui ir taip jam suteikia stiprybę. O vyriškumas – tai žinoti, ko nori, ir ryžtingai siekti tikslo. Vyras turi nuostabią savybę – kurti malonumą ir saugumą, o moteris – atsipalaiduoti ir priimti. Gražiausias dalykas – vyriškumo ir moteriškumo darna, gebėjimas tą darną kurti. Nelaimingos šeimos, kur moteris kieta, griežta, kur vyras neleidžia jai išsiputoti, nemoka jos sustyguoti, nenuramina.

Dabar gyvenimo lygis kyla ir žmonės gali gyventi vieni. Tai juos keičia. Atrodo, kad visi sustiprėjo, bet iš tikrųjų susilpnėjo. Nes išbūti su kitu žmogumi – ohoho koks talentas! O išgyventi visą gyvenimą – tokia stiprybė!

Ar turite didelių svajonių? Ko panorėtumėte, jei gautumėte burtų lazdelę?

Kai esi suaugęs, daug ką gali pats padaryti, todėl tai sudėtingas klausimas. Į jį pažvelgsiu filosofiškai.

Pirmiausia norėčiau, kad Lietuvoje būtų pastatyta daugiau bažnyčių. Bažnyčia, tikėjimas man labai padėjo. Atėjęs į tikėjimo vietą žmogus pailsi ir atranda save, gyvenimo prasmę.

Dar įkurčiau daug senelių namų, kad jie galėtų gyventi malonioje, patogioje aplinkoje ir nesijaustų vieniši. Gal dėl to, kad ir man artėja tas metas. Bet dukra sako: mama, tu niekada nesijausi vieniša – tik bendrauk su vaikaičiais ir jų vaikais! Kitas noras – kad atsirastų erdvių vaikų darželių su auklėtojomis, kurios suprastų mažuosius. Ir kad juose palikdami vaikus tėveliai jaustųsi ramūs.

Galiausiai norėčiau pakeisti žmonių mąstymą. Kad niekas nenorėtų karo, kad dingtų savininkiškumo jausmas ir visiems užtektų maisto ir vietos šioje Žemėje.

TRUMPA DOSJĖ

Gimimo data. 1958 12 04.

Horoskopo ženklas. Šaulys.

Vaikai ir anūkai. Dvi dukros ir keturi vaikaičiai (man labai patinka šis senas lietuviškas žodis).

Mėgstamiausia spalva. Juoda ir tamsiai mėlyna.

Akių spalva. Žalia.

Filmas, kurį rekomenduotumėte. „Žalioji mylia“. Tai prasmingas filmas apie vertybes ir neįtikėtinus dalykus.

Įspūdį palikusi knyga. Be galo daug skaičiau paauglystėje. Ypač patiko J. Londono kūriniai (pavyzdžiui, „Smokas Belju“), labai žaviuosi Vydūno raštais. Iš neseniai perskaitytų stipri N. Doidge‘o „Save keičiančios smegenys“.

Įsimintiniausia kelionė. Kreta, nes važiavome su faina kompanija, patiko serpantinai, krašto istorija. Be to, tai buvo pirmosios atostogos po 17-os metų!

Skaniausias valgis. Mamos bulviniai blynai. Tiesa, dabar tokio maisto nevalgau. Patinka košės – sorų, avižinė (grūdų, ne dribsnių), su sultenėmis, grietinėle. Oi kaip skanu!

Jūsų firminis patiekalas. Jautiena su fermentiniu sūriu. Jokių riebalų, prieskonių, druskos ar pipirų, reikia tik trupučio majonezo ir svogūnų.

Mėgstamiausia sporto šaka. Joga „Body Fit“, taip pat joga su baleto elementais. O stebėti labai patinka meninę gimnastiką, dailųjį čiuožimą, balinius šokius.

Kosmetikos priemonė. Dvi. Kremai ir kvepalai. Be jų negalėčiau gyventi.

Prietaras. Nors stengiuosi nekreipti dėmesio, vis tiek sureaguoju, kai kelią prabėga juodas katinas. Kai pagalvoji, kuo tas kačiokas kaltas? Dukra dabar tokį augina.

Keisčiausias nutikimas. Kai labai greitai reikėjo didelės pinigų sumos ir staiga sulaukiau skambučio su pelningu reklamos pasiūlymu.

Nemėgstamiausias buities darbas. Tokie yra du – plauti indus ir lyginti drabužius.

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Vėl vieno neturiu. Vestuvės – įvykis, kuris stipriai paveikė gyvenimą (iki šiol atsimenu kiekvieną jų minutę), ir vaikaičių gimimas – kažkas nerealaus!

Mėgstamiausias paros laikas. Ankstyvas rytas, kai aplink tylu, aušta diena, būna didelis darbingumas.

Žmogaus būdo bruožas, kurį labiausiai vertinate. Negaliu pasakyti vieno. Tai empatija, išmintis ir nuolankumas. Jie labai susiję. Paprastai išmintingas žmogus būna ir nuolankus.

Transporto priemonė. Mano kojos (šypsosi) ir mano mašina. Labai mėgstu vaikščioti, o vairuodama jaučiu begalinį malonumą. Teises išsilaikiau 42-ejų. Nuo to laiko važinėju kasdien be pertraukos.

Patinkančios gėlės. Baltos rožės.

Hobis. Kelionės ir geras kinas (dokumentika).

Patinkantis gyvūnas. Du – vienu metu. Tai šuo ir katė.

Mėgstamiausias posakis. Ir vėl du: „Mylėk ir daryk, ką nori“ (tai ne egoizmas, bet meilė sau, savęs branginimas) ir „Viskas praeina“.