Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė: „Tikiuosi, pakaks optimistinio plano A“

Muzikinis teatras – vienintelis dabar statomas teatras šalyje. Nepaisant to, pasak L. Vilimienės, kolektyvas nelėtina tempo ir karantino laikotarpį naudoja darbuotojų mokymams, naujų kūrybinių kontaktų paieškoms bei ateities repertuaro planavimui. Jau suplanuotas Muzikinio teatro programa 2021 ir 2022 metams žada būti išties įspūdinga.

Kaip išgyvenote šį sudėtingą laiką?

Karantinui prasidėjus, mes, kaip ir visos kultūros įstaigos, turėjome kuo skubiau persiorientuoti dirbti kitaip. Iš to kilo naujos iniciatyvos: pavyzdžiui, virtualios baleto trupės pamokos. Kiek buvo įmanoma, prisijungė ir kiti teatro kolektyvai. Virtualios programos leido palaikyti formą, bet jos neatstojo gyvų repeticijų nei baleto šokėjams, nei choro dainininkams, nei orkestro muzikantams. Kaip ir individualus darbas namuose orkestrantui ar choristui niekada neatstos kolektyvinio muzikavimo... Tad po pirmo karantino mėnesio Muzikinio teatro kūrybiniai padaliniai buvo išleisti atostogų. Tikimės, kad rudenį teatro veikla bus labai intensyvi: į rugsėjo mėnesį perkėlėme kovo, balandžio ir gegužės mėnesių spektaklius, taip pat ir Jacques'o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ premjerą. Tad naują sezoną planuojame pradėti jau rugsėjo 2-ąją – gerokai anksčiau nei įprasta. Jau vien todėl atostogos rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje taps neįmanomos.

Ar teatro atlikėjai jau grįžo iš atostogų?

Taip, jie sugrįžo ir dirba taip, kaip diktuoja nuolat švelninamos karantino sąlygos. Deja, kol kas jos neleidžia tiesioginės intensyvios veiklos: negalime rinktis repetuoti dideliais kolektyvais, negalime rodyti renginių, greičiausiai dar ilgai negalėsime to daryti. Bet repeticijoms sąlygos tampa vis palankesnės, ir tai džiugu. Kai kurie atlikėjai jau gali dirbti ne tik namuose, bet ir įprastose repeticijų patalpose. Štai šokėjai mažomis grupelėmis jau renkasi į pamokas baleto salėje. Namie galima pratimais palaikyti fizinę formą, bet baletui svarbių šuoliukų, sukinių neįmanoma atlikti ribotoje erdvėje. Panašiai ir su orkestro muzikantais: stygininkai gal ir gali repetuoti namuose, o ką daryti atlikėjams, kurie groja mušamaisiais, pučia didžiulę tūbą arba skardžiabalsį trimitą?

Gal sulaukėte pasipiktinusių kaimynų skambučių?

Laimė, tokių nebuvo: klaipėdiečiai buvo korektiški ir palankūs muzikantų saviizoliacijai namuose. Laisvėjant karantinui, stengiamės sudaryti kuo daugiau galimybių muzikantams groti teatro nuomojamose patalpose. Ir nereikia pamiršti, kad COVID-19 niekur nedingo. Grėsmė vis dar išlieka. Mes, kaip teatras, turime užtikrinti menininkams saugias sąlygas darbui. Būtų smagu, kad jie galėtų repetuoti ir didesnėmis grupėmis, tačiau tam reikia laiko ir pasiruošimo.

Ar Muzikiniam teatrui pakanka dėmesio ir informacijos iš atsakingų institucijų?

Gauname reikalingą informaciją ir nurodymus, aktyviai bendraujame, bet... Esminis dalykas, kurio laukia visi kūrėjai ir renginių organizatoriai – tiksli data, nuo kada bus galimi didieji kultūros renginiai. Kaip scenos menų įstaiga, esame didelio formato renginių kūrėjai ir atlikėjai, tad turėsime sulaukti paskutinio karantino švelninimo etapo. Nuo šios datos priklauso, kaip organizuosime savo veiklą, nes esame didelis kolektyvas ir negalime grįžti prie pilnaverčio darbo per savaitę: prireiks pereinamųjų etapų.

Nepaisant to, kad svarbiosios datos vis dar neturime, jau ruošiamės pirmajam dideliam viešam pasirodymui: rugpjūčio 1-ajai, Klaipėdos miesto gimtadieniui, skirsime grandiozinį ir unikalų pastatymą po atviru dangumi. Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera vyks lauke, krantinėje šalia senojo elingo, o tai teikia vilties, kad pavyks planus įgyvendinti. Kaip ir visą rūpestingai parengtą festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programą... Dėl visa ko įvairiems gyvenimo atvejams ruošiame planus A, B ir C. Tad festivalis bet kokiu atveju bus, tik nežinia, lauke ar po stogu.

Naują sezoną rugsėjo 2-ąją pradėsime iš pavasario perkeltais spektakliais, o rugsėjo 18 d. pristatysime premjerą „Orfėjas pragare“. Tikiuosi, niekas tam nesutrukdys, nes būtų liūdna ir apmaudu, jei negalėtume renginių rodyti ir rudenį. Jei vasarą dar galima rasti įvairių išeičių, tai rudenį būtų gerokai kebliau... Tikiuosi, jog pakaks optimistinio plano A.

Papildomų sunkumų veikiausiai kelia tai, kad šiuo metu Muzikinis teatras neturi savo scenos?

Taip. Scenos neturėjimas mūsų situaciją apsunkina dvigubai, nes savas pasirodymų erdves turinčios įstaigos gali lengviau perkėlinėti repeticijas ir renginius. Mums tenka iš naujo derėtis ne tik su statytojais ir atlikėjais, bet ir su scenų valdytojais.

Kurti spektaklių dažnai atvyksta užsienio kūrėjai. Ar karantinas pakeitė bendradarbiavimą su jais?

Jei tokių būtų daug, dabar būtų sudėtinga... Mums pasisekė, kad artimiausia premjera numatyta su kūrėju iš „artimojo“ užsienio – lenkų choreografu Robertu Bondara. Džiugu, kad Lenkiją su Lietuva sieja artimas kontaktas ir mes turime tarpvalstybinį susitarimą, leidžiantį darbo reikalais bendrauti palengvintomis sąlygomis. Tikiuosi, problemų nebus.

Džiaugiuosi ir mūsų šalies susitarimais su Latvija bei Estija, nes, kaip žinia, teatro simfoniniame orkestre groja ir latvių muzikantai. Tad jei sienos būtų likę uždaros ilgam, keblumų neišvengtume.

O ar ženklūs Muzikinio teatro finansiniai nuostoliai?

Daug kultūros įstaigų šneka apie patirtus, patiriamus ir būsimus didžiulius finansinius nuostolius, nes kartu su renginiais praradome ir pajamas. Tad nuostoliai – ženklūs. Ir net perkėlę spektaklius nežinome, kaip situacija klostysis rudenį... Svarbiausia, kad COVID-19 atsitrauktų ir galėtume be baimių naudotis įvairiomis erdvėmis. Visgi gali būti, kad saugumo vardan teks žiūrovus sodinti išlaikant tarpusavio atstumus. Tai reikštų, kad ir žiūrovų, ir pajamų bus mažiau.

Kitas aspektas: dauguma kultūros įstaigų, kaip ir mes, savo renginius perkelia į rudenį. Tad tikimės lojalios publikos, kuri rinksis būtent mus... Savo lojalumą mūsų gerbėjai jau įrodė, neskubėdami grąžinti bilietų į perkeltus renginius. Ir dar prašysime jų palaikymo ir dėmesio. Be savo gerbėjų mes, kaip įstaiga, tiesiog neišgyvensime ir negalėsime būti tvirti savo veikloje. Būtinas žiūrovo dėmesys, kuris ir tampa paskata kūrybai. Be jo mūsų darbas beprasmis. Todėl ir atlikėjai, ir mes, organizatoriai, be galo ilgimės savo publikos.

Panašu, kad menkiausiai šio karantino metu nukentėjo teatro statybos...

Džiaugiamės, kad tiekėjai laiku tiekia medžiagas, statybininkai stato... Procesas nebuvo sustojęs. Gal norėtųsi didesnės spartos, bet visi suprantame sąlygas, kuriomis gyvename. Viskas vyksta pagal planą, ir tuo labai džiaugiuosi. Tikiuosi, iki metų pabaigos naujo pastato sienos bus iškilę, tik nežinau, ar jos turės stogą.

Gal karantino metą išnaudojote darbuotojų kompetencijų tobulinimui, būsimų teatro sezonų planavimui?

Tobulinome ne tik menines, tačiau ir vadybines, IT kompetencijas, kūrėme kultūrinės veiklos planus, mezgėme ryšius su žymiais kūrėjais, su kuriais kontaktuoti ne karantino metu būtų buvę sudėtinga. Galime pasigirti, kad jau sudėliojome Muzikinio teatro veiklos programą dvidešimt pirmiems ir dvidešimt antriems kalendoriniams metams.

Prasidėjo kūrybinė, pedagoginė partnerystė su garsiu operos solistu Edgaru Montvidu. Pavyko susisiekti ir su žymiu choreografu, Slovėnijos Mariboro teatro baleto meno vadovu Edwardu Clugu, kurio kūryba šiuo metu „ant bangos“, tad kiekvieno teatro siekiamybė jį turėti savo kūrėjų gretose. Pastatymas žada būti labai įspūdingas. Mums tai bus puiki partnerystė, augimo ir tobulėjimo stimulas.

2021 m. Klaipėda taps Europos jaunimo sostine, tad kitų metų programa bus dedikuota šiai temai. Išvysime Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“, kurį statys garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas.

Jis Klaipėdoje jau pastatė Piotro Čaikovskio kalėdinę šokio pasaką „Spragtukas“...

Taip, ir jam čia labai patiko. Be to, 2021 m. rudenį pirmą kartą Lietuvoje bus statoma Gaetano Donizetti „Pulko duktė“. Šią komišką operą pristatys lietuvių statytojų komanda. Planuojame ir netikėtą lietuvišką miuziklą, skirtą partizano Juozo Lukšos-Daumanto gimimo 100-mečiui. Bus dar pora mažesnio formato projektų, kurie telieka maloniu siurprizu mūsų klausytojams.

Kokiais principais formuojamas Muzikinio teatro repertuaras?

Įvairiais. Jo pagrindas – mano parašyta ir atsinešta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meninės krypties programa, su kuria laimėjau konkursą į Muzikinio teatro vadovus. Dabar šią programą nuosekliai įgyvendinu. Bet tai labiau kryptis... Planus generuojame kartu su visa Muzikinio teatro komanda, jo kūrybinių padalinių vadovais. Vyksta nuoseklus darbas, stebint Klaipėdos bei visos Lietuvos ir Europos kultūrinį kontekstą ir, žinoma, suvokiant mūsų kolektyvo ypatybes. Mažais laipteliais norisi kilti aukštyn, kelti sau ir visam kolektyvui vis sudėtingesnius uždavinius.

Klaipėdiečiai pastebi, kad Muzikinio teatro renginiai pilni gerbėjų. Kaip pavyksta pritraukti klausytojus?

Tai didžiulis ne tik kūrėjų ir atlikėjų, bet ir Rinkodaros tarnybos darbas bei nuopelnas. Viena iš mūsų misijų – profesionalaus muzikinio teatro meno ateitį garantuoti pritraukiant ir lavinant įvairiausias visuomenės grupes, kad jų nariai taptų entuziaztingais teatro lankytojais. Tam reikalinga atraktyvi programa, repertuaras,jo pateikimas ir drąsūs rinkodariniai veiksmai. Tai neatsiejama.

Gal šalies publikai būsime patrauklūs ne tik vasarą, kai pajūrin suvažiuoja sostinės kūrėjai, bet visais metų laikais?

Tai ne ateitis, o dabartis. Turime tokių išskirtinių pastatymų, kaip Eduardo Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ ir opera „Kelionė į Tilžę“, į kuriuos žiūrovai iš Vilniaus bei Kauno atvyksta ne tik per premjeras. Kuo daugiau turėsime aukštos kokybės, išskirtinių pastatymų, tuo labiau būsime įdomūs visos šalies žiūrovams.

Gal pretenduojame ir į kaimyninių šalių žiūrovų simpatijas?

Iš Kaliningrado pas mus sudėtingiau atvykti, bet latviai, ypač žiūrovai iš Liepojos, pas mus jau važiuoja. Prieš spektaklius mėgstu pasivaikščioti tarp publikos, pabendrauti, tad sužinau, iš kur žiūrovai atvykę... Jei turėsime aukštos meninės kokybės produktą, jį vertinančių atsiras.