Laimai Tamulytei-Stončei – 41-eri: „Sensti, kai jau nebepriimi jokių iššūkių“

Laima, kas paskatino po tiek metų jus vėl grįžti į televiziją, žengti į sceną? 

Mane, kaip ir kitus, surado bei prisiminė. Dalyvauti muzikiniame projekte pasiūlė jo prodiuseriai. Pamąsčiau, jog didžiulis malonumas, kai tave, „seną tarką“, kažkur kviečia ir pamena. Tiesa, pirmoji reakcija ir atsakymas tikrai buvo – aš per sena. Saulius Urbonavičius-Samas tuomet skambiai nusijuokė, tarė, kad yra vyresnėlių grupė. Na, sakau, pensininkai. Bet...jei tokia grupė yra, galime eiti ir bandyti (juokiasi).

Viskas priklauso nuo to, ar turi parako ir nori kažką daryti.

Beje, tai ne vienintelis mano pasirodymas per pastaruosius keletą metų. Buvau išlindusi projekte „Mes vieno kraujo“. Matote, viskas priklauso nuo to, ar turi parako ir nori kažką daryti, o man išsekimas ar sustabarėjimas negresia. Esu gyvybinga ir turiu nemažai jėgų.

Apie save kalbėdama kelis kartus pavartojote žodį „sena“. Dažnai susimąstote apie senatvę?

Tu pasensti, kai jau nebepriimi jokių iššūkių. Dievuliau tu mano, kas tie 40-imt, jei gali sau kelti tikslus? Šis amžius atitinka vidinę būseną, kai žinai, ko tu nori ir ko tau reikia. Be to, labai džiaugiuosi, jog šiais metais man jau 41-eri ir nesulauksiu jokio muzikinio kūrinio šia proga. Kai buvo 39-eri, visi sveikino su Sauliaus Prūsaičio daina, praėjusį kartą su kūriniu „Keturiasdešimt kaštonų“, na, o šįmet, gali būti, jog neatsiras tinkamos.

Šiuo gyvenimo etapu aš jaučiuosi be galo laiminga

Kai tau yra dvidešimt, galvoji, jog gali kalnus nuversti, o vėlesniame amžiuje į tavo gyvenimą ateina atsakomybė. Kiekvieną bandymą, poelgį, akylai stebi bei vertina šeima  ir draugai. Subrendęs viską darai ne su jaunatvišku entuziazmu, o kruopščiai apgalvojęs ir atsargiau. Dėl to šiuo gyvenimo etapu aš jaučiuosi be galo laiminga.

Jau prieš gerą dešimtmetį sukotės pramogų pasaulyje, vėliau ištekėjote, sukūrėte šeimą. Šiais laikais populiaru sakyti, kad karjerai vaikai netrukdo. Sutiktumėte su šiuo teiginiu?

Tikrai taip, nes dauguma draugų dirba pramogose, verda tame pačiame katile. Visi puikiai susitvarko, turėdami didžiules šeimynas ir krūvas vaikų. Mūsų srityje tu gali būti arba visiškas tinginys, arba darboholikas. Mes patys sau bosai ir direktoriai. Jei nusprendžiame, kad tą dieną kažkur privalome dalyvauti, tai padarome tą šimtu procentų. Prieš trejetą metų, prisimenu, buvo toks nutikimas su bičiuliais. Visiems aišku, kad mano aplinkos žmonės dažniausiai dirba savaitgaliais, tai vieni mano pažįstami ir sako: „Jūs esate be ryšio draugai, kviečiame pasimatyti, o jūs sakot – gal pirmadienį?“.  O man faina atrodo, kad galime visiems sunkią pirmąją savaitės dieną padaryti ne tokia nykia ir praskaidrinti kažkam, tuo pačiu ir sau, nuotaiką. Aišku, laikui bėgant supranti, jog reikia taikytis ir dažnai skirti laiko artimiausiems, kad ir sekmadienio popietę. Išgerti kavos, pasišnekučiuoti. Naujų žmonių mano gyvenime netrūksta, tačiau pagrindas jau daug metų nesikeičia. Mano draugai išlikę kas nuo mokyklos, kas nuo studijų metų.

Paskutinį kartą muzikiniame projekte jus vertino ir jaunosios kartos atlikėjai. Kai pradėjote dainuoti, tikriausiai jų dar nebuvo? Yra paprasta patyrusiam scenos žmogui priimti vertinimą iš jaunesnio savo srities profesionalo?

Dažnai sakau, jog nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti. Auga talentingų žmonių karta. Pavydžiui, girdėti Justės Arlauskaitės-Jazzu vertinimą, kuri mano karjeros metais, savąją pradėjo, buvo malonu, nė kiek nekeista. Reikia suprasti, jog jei nori išlikti įdomus ir aktualus, į naujus vėjus ir idėjas, žmones, kurie kvėpuoja nūdiena, reikia žvelgti atvirai. Būtent jie tau padeda neprarasti pulso. Nežinau, ar kiti apie tai galvoja, bet ir mes, vadinamieji scenos senbūviai, nesiklausome vien klasikos ar Lietuviškos estrados, mūsų grojaraščiuose skamba populiarioji muzika. Tai tiesiog reikalinga mūsų darbe.

Šiandien – jūsų gimtadienis. Kaip paprastai šią dieną sutinkate?

Anksčiau per savo gimtadienius pabėgdavau kur nors, kur šilta ir smagu. Ir šiemet tikėjausi tą padaryti, tačiau supratau, kad nieko gero nesigaus, todėl savo gimtadienį sutiksiu po niūriu dangumi, bet pagalvosiu, kaip save pamaloninti. Tikriausiai tai bus dar neatrasta virtuvė. Laukiu nesulaukiu, kol išsirinksiu gimtadienio meniu.

Be galo mėgstu savo gimtadienius. Nesuprantu, kodėl reiktų jų bijoti, juk tai diena, kai atsiradai šiame pasaulyje, o gyvenimą aš beprotiškai myliu.

Dažnai girdžiu sakant, kad jeigu jau yra jubiliejus, tai tik vieną kartą gyvenime, bet gi kiekvienas gimtadienis yra vienetinis

Dažnai girdžiu sakant, kad jeigu jau yra jubiliejus, tai tik vieną kartą gyvenime, bet gi kiekvienas gimtadienis yra vienetinis. Kiek kartų šventėte savo 39-ą gimtadienį? Man svarbiausia šią dieną paminėti pagal nuotaiką – visai nėra skirtumo, ar su didžiule kompanija, ar su keliais žmonėmis. Neduok dieve visų tų švenčių su aprangos kodais ir „n“ įrankių ant stalo, kai nežinai, kurį paimti. Vienintelis dalykas, ko per gimtadienius nemėgstu – taisyklės.

Melancholijos ar liūdesio, galvodama apie prabėgusius metus, nejaučiate?

Niekada. Kiek mes turime galimybių, kiek yra vietų, kurias verta pamatyti. Man labai seniai įsiminė amžiną atilsį Galinos Dauguvietytės žodžiai, jog ji didžiuojasi kieviena raukšle ant savo veido ir jame matosi viskas, ką kada nors patyrei. Garsioji aktorė juk sakydavo: „Džiaugiuosi, kad man nereikia visokių patempimų ir operacijų, nes viskas yra mano.“

Sakoma, kad metai – didžiausias turtas. Visiškai šiai nuomonei pritariu. Praeitį dabar matau nebe penkmečiais, o dešimtmečiais. Išgyvenu didžiulius pokyčius. Ir pats Vilnius labai pasikeitė. Dažnai palyginu, kaip mes gyvenome ir kaip dabar gyvena vaikai. Daug malonių  gerų dalykų per keliasdešimt metų įvyko.

Tiesa, depresija mane apima ne rudenį, o pavasarį. Pradeda nervinti merginų trumpi sijonai ir iš po jų išlindusios ilgos kojos (juokiasi). Lauke dar būna minusas, o denų skaičius, besirenkant pėdkelnes, mažėja. Iš 80 belikę vos 15. Lūpos mėlynos, kojos mėlynos, bet… joms jau pavasaris.

Jūsų cituojama gerbiama Galina Dauguvietytė vertino kiekvieną raukšlelę ant savo veido, bet šiais laikais grožio kultas – didžiulė jėga. Jūs esate prieš plastines operacijas?

Ne, kodėl? Neseniai kaip tik apie tai pamąsčiau. Norėčiau didesnės krūtinės. Už akių užkliuvo viena reklama, kur šių dienų influenceriai sekėjams siūlo dovanas – automobilį, plastinę operaciją. Manau, reikės pasinaudoti pažintimis ir duoti spaudimo. Sakysiu, mergikės, na, yra galimybė, pasistenkit, galite padaryti vieną žmogų labai laimingu (juokiasi).  Veido dar tempti nereikia – pusė velnio, lūpos – taip pat tvarkoje, o du bumbulai, kodėl gi ne? Vaikščiočiau sau į priekį atstačiusi.

Juokiuosi iš merginų, kurios išsirengia per anksti arba laksto palaidais plaukais

Dažnai sukate galvą dėl išvaizdos?

Juokiuosi iš merginų, kurios išsirengia per anksti arba laksto palaidais plaukais. Tačiau tada prisimenu savo močiutę, kuri mane vis pirštu grūmodavo, jog nesėsčiau ant šaltos žemės ar nesušalčiau pasirinkusi nederamą sezonui eilutę. Tokiomis akimirkomis pagaunu save galvojant, kad pasenau.

Kai manęs kas klausia, kaip suplonėti ir pasikeisti, aš sakau – mažiau ėsti ir daugiau judėti. Tokios paprastos tos auksinės taisyklės. O geriausia yra per anksti nepanikuoti, kol maudymkių sezonas neprasidėjęs.

Rudenį, jei negaliu kažkur išvykti, įsitaisau sau jaukiai namuose, pasigaminu skanų patiekalą, žinau, kad pavasaris dar toli ir galiu sau negalvoti apie kelis papildomus kilogramus, kuriuos priaugsiu, o paskui tai... nuo pirmadienio. Nervukas nekyla rudenį, kai visi vaikšto su paltais, viskas prasideda pavasarėjant, kai tos kojos iš po paltų išlenda.

Kuo dabar užsiimate, kiek pamenu, muzika nebuvo pagrindinė jūsų profesija. Patyrėte šiais metais sunkumų darbe?

Mano darbas niekuomet nebuvo susijęs su muzika. Nuo pat atsikraustymo į Vilnių aš dirbau su renginiais. Tą stengiuosi daryti ir toliau. Dažnai sakau, kad dainininke aš niekada nebuvau. Ruošiame scenarijus, vedame renginius. Aišku, pandemijos akivaizdoje visiems mums teko planus keisti, tačiau siūlau kolegoms nenusiminti. Žmonės yra tiek prigąsdinti, bet kol sveiki ir gyvi esame, reiktų suvokti, jog imtis galime bet ko – megzti, siūti, konservuoti.

Tereikia daugiau optimizmo. Mūsų srityje visiems yra noras sustoti ir pagalvoti, bet kol turime sveikatos – dvi rankas, dvi kojas – išsisuksime. Nieko negali būti blogiau, kai žmogus pradeda bijoti žmogaus. Linkiu mums stiprybės ir niūrioms mintims nepasiduoti.