Laimę svetur radęs kovos menų meistras Adomas: „Didžiausia dovana – darbas su Anthony Hopkinsu ir Tomu Hiddlestonu“

Adomą sutikau ką tik grįžusį iš atsiskyrimo (angl. retreat) Ispanijoje, kur kasmet visą mėnesį medituoja, meldžiasi, atlieka budistinius ritualus. „Viskas prasidėjo, kai buvau aštuonerių. Tėtis mane atvedė į kovos menų būrelį ir ten pradėjau visokeriopai augti. Kai tėvai išsiskyrė, treneris Petras Golovač man tapo ir vyro, ir tėvo modeliu, ir globėju, ir mentoriumi. Jei turėdavau kokių problemų, pirmiausia eidavau pas trenerį, o tik paskui pas tėvus. Tai, kad jį sutikau, man yra didžiulė gyvenimo dovana.“

O kaip įvyko toks šuolis – emigracija į Londoną?

Galėjau nevažiuoti iš Lietuvos – nebuvo taip, kad reikėjo darbo ar kas nors nesisekė. Baigęs mokyklą dvejus metus studijavau aktorinį. Tai buvo nuostabus laikotarpis – susipažinau su daug puikių žmonių, su jais iki šiol palaikau ryšį. Kursą buvo surinkęs Julius Dautartas, paskui jį perėmė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius. Tai buvo nuostabus kursas, pastatyta daug labai gerų spektaklių. Tarp mano kurso draugų buvo Beata Tiškevič, Jurgita Jurkutė-Širvaitė, Jurga Šeduikytė...

Regis, viskas puikiai klojosi – turėjote puikių bendramokslių ir talentingą mokytoją. Kodėl nusprendėte visa tai palikti?

Tiesiog ilgą laiką jutau, kad mano gyvenimui reikia posūkio. Akademija patiko, ten buvo nuostabu, gyvenau savo svajonėje, bet vis tiek jutau, kad kažkas ne taip, kad turėčiau daryti kažką kita. Niekaip negalėjau rasti savęs, išgyvenau daug konfliktų tiek su savimi, tiek su dėstytojais. Jaučiausi kaip paauglys, nesuprantantis, kas su juo vyksta. Nusprendžiau, kad reikia išeiti. Jutau, kad turiu atsiplėšti ir pradėti naują gyvenimą – tokį, kuris nebūtų patogus ir lengvas, kuriame būčiau įmestas į gilią duobę, iš kurios pats ir turėčiau išsikapstyti.

Tuo metu Londone jau gyveno mano draugas, taip pat užsiimantis kovos menais. Jis susipažino su baleto mokytoja, ši pakvietė mus abu dėstyti kovos menus jos įsteigtoje šokio mokykloje. Atrodė – viskas taip puiku! Susitarėme birželį, o rugsėjį, kai atvykau į Didžiąją Britaniją, ta moteris dingo. Negalėjome pasiekti nei telefonu, nei elektoriniu paštu – ji tiesiog pranyko.

Tad žadėtos kovos menų mokyklos nebebuvo – teko imtis plano B?

Pamenu savo pirmąją dieną Londone prieš aštuonerius metus. Atvykau į Kroidono rajoną Pietų Londone, pagalvojau: oho... ir man dabar reikės čia gyventi? Po Vilniaus, po viso kūrybinio polėkio atvažiavau ten, kur daugumą gyventojų sudaro juodaodžiai, turkai, indai, atvykėliai iš Artimųjų Rytų, kultūros susimaišiusios, akcentai – nesuvokiami.

Draugai priėmė pas save, mėnesį septyniese gyvenome viename mažame kambaryje. Visi miegmaišiuose, patiestuose ant kilimėlių, kaip silkės miegojome. Bičiulis padėjo gauti darbą „Ikeos“ virtuvėje, ten ruošiau maistą.

Kas tuo metu vyko jūsų galvoje? Nebuvo minties – ką aš čia darau, kodėl palikau Vilnių, akademiją?

Man tai tiesiog buvo iššūkis. Buvo malonu prisiminti Vilnių, bet nejutau, kad ten ką nors palikau. Kai atvykau į Londoną, jis man labai nepatiko, negalėjau suvokti, kaip kam nors išvis gali patikti tokia vieta. Bet jutau, kad kažko nesuprantu, kažko dar nematau, kad man reikia kitaip į viską pažiūrėti. Darbas virtuvėje buvo sunkus, valandos – ilgos. Ten pirmą kartą gyvenime savo gimtadienį praleidau dirbdamas. Iššūkiai mane tarytum prablaivė, suteikė tos patirties, kurios ir ieškojau, kad suprasčiau, kas yra gyvenimas. Suvokiau, kad noriu ir galiu judėti toliau. Neplanavau likti dirbti virtuvėje visą laiką, bet ten gyvenimas virė ir man tai patiko.

Tad specialiai susikūrėte nelengvas gyvenimo sąlygas, kad išsigrynintų tikrosios vertybės?

Vienas dvasinis mokytojas sakė, kad kinai, okupavę Tibetą, buvo naudingi budizmui, nes jį išgrynino. Okupacijos metu visi tie, kurie apsimetinėjo užsiimantys budizmu, labai greitai atsisijojo, liko tik tikrieji praktikuotojai, kurie nebijojo paaukoti savo gyvenimo. Manau, panašiai nutiko ir man – visi sunkumai išgrynino ir parodė, kas mane palaiko gyvenime, motyvuoja ir stumia į priekį. Visi malonumai, smagumai išblėsta, o kas toliau – kur vertybės? Išbandymai parodė, kokių turiu vertybių ir kiek jos yra stiprios.

O išbandymų Londone buvo nemažai – 23-ejų vedžiau pirmą kartą, santuoka tetruko aštuonis mėnesius, skyrybos įvyko, kai studijavau parengiamajame fizioterapijos kurse, per pačius egzaminus. Stresas buvo didelis, nebepavežiau – teko vėl mesti studijas. Vėliau įstojau į osteopatiją, ją vis dar studijuoju – liko pusantrų metų. Studijavau, vedžiau treniruotes, dirbau su neįgaliaisiais. Krūvis buvo milžiniškas, gyvenimas įtemptas, bet spėjau dar ir vesti antrą kartą. Sandra – mano paauglystės meilė.

O kaip jūsų svajonė pačiam atidaryti kovos menų klubą Londone?

Išsipildė! Nuo pat pradžių, net ir žlugus pradiniams planams, su draugu vystėme idėją atidaryti savo kovos menų klubą. Lengva nebuvo, reikėjo atidaryti įmonę svečioje šalyje, išmokti dirbti kartu. Pradėjome rengti treniruotes vaikams ir suaugusiesiems jaunimo centre, todėl po metų, praleistų dirbant „Ikeos“ virtuvėje, susiradau tokį darbą, kuris netrukdė treniruotėms, – prižiūrėjau neįgaliuosius jų namuose.

Dabar turime du klubus: vieną Pietų, kitą Rytų Londone. Mūsų jau nemažas kolektyvas, susidarė tikra bendruomenė – yra vaikų, kuriuos treniruoju jau penkerius metus. Tai ašis, kuri mane grūdina ir brandina. Norėtųsi, kad tas klubas augtų, jam priklausytų daugiau žmonių, bet tikiu, kad nereikia nieko spausti, viskam ateina savas laikas.

Kovos menai jus atvedė net į filmavimo aikštelę?

Didžiausia dovana buvo darbas vienoje filmavimo aikštelėje su aktoriais Anthony Hopkinsu ir Tomu Hiddlestonu. Esu labai dėkingas Lietuvos kaskadininkų grupės vadovui Tomui Ereminui, kuris tuo metu Anglijoje filmavosi juostoje „Toras 2“. Buvo mano gimtadienis, jį kartu atšventėme. Kitą dieną Tomas man paskambino: „Turiu tau gimtadienio dovaną – atvažiuok į kino studiją Londone matuotis kostiumo, o paskui vyks filmavimo darbai.“ Pasirodo, vienas kaskadininkas iškrito ir Tomas rekomendavo mane.

Mes atvykome į filmavimo aikštelę, o ten kaip tik Tomas Hiddlestonas repetavo Lokio kovos choreografiją. Jis priėjo prie manęs ir sako: „Labas, Adomai, aš Tomas. Dirbsi su mumis?“ Apstulbęs išlemenau, kad dirbsiu. Na, ir dirbom, repetavom, nes po kelių dienų vyko filmavimas. Taip pat dirbau su Ewanu McGregoru filme „Our Kind of Traitor“, pernai šokau filme „Spragtukas“.

Budistu save laikote nuo vaikystės. Kokia to istorija?

Per vieną iš kelionių į Tibetą rašytoja Jurga Ivanauskaitė susipažino su Namkha Gyatco Rinpočė (Tibeto budizmo mokytoju – red. past.) ir norėjo jį atvežti į Lietuvą. Budistų bendruomenė idėją labai palaikė ir džiaugėsi, bet būtent mano kovos menų treneris Petras Golovač pasirūpino jo atvykimu – jį priėmė, įdarbino, gavo jam vizą. Taip devynis mėnesius Rinpočė gyveno ir mokė Lietuvoje. Pirmą kartą į jo paskaitą nuėjau būdamas aštuonerių, nuo tada jas lankiau du kartus per savaitę, eidavau kaip į mokyklą. Taip budizmas mane užkabino.

Keista, kaip gyvenimas susidėlioja, – kartais, jei ne patirti sunkumai, nežengtume tų žingsnių, kurie lemia visą likusį gyvenimą. Budizmą atradau, kai mano šeimoje buvo sudėtinga situacija, tėvai skyrėsi. Man, vaikui, tada buvo labai sunku, norėjau, kad kas nors paaiškintų, kas vyksta. Jau nepamenu, apie ką buvo kalbama per tas budizmo paskaitas, bet pamenu, kad po jų man viskas tapdavo aiškiau, jos padėdavo suprasti ir priimti gyvenimo etapą tokį, koks tuo metu buvo.

Matyt, budizmo sekėjui nėra didesnio džiaugsmo nei pažintis su pačiu Dalai Lama?

Porą kartų teko pabendrauti su Jo Šventenybe, kai buvau jo sargybos komandoje vizitų metu, – tai toks žmogus, kurio akivaizdoje tiesiog ištirpsti. Jautiesi kaip koks šuo, kuri ratais iš laimės laksto, pamatęs šeimininką. Tai tokia palaima, kad, regis, paromis galėtum nemiegoti.

Mūsų paprašė dirbti papildomoje apsaugoje per Dalai Lamos vizitus Lietuvoje, Latvijoje, Šveicarijoje. Pamenu, pernai savanoriavau per Dalai Lamos vizitą Rygoje. Budėjau naktinėje pamainoje, staiga Jo Šventenybė išėjo iš savo kambario – jis keliasi ketvirtą ryto ir eina pasivaikščioti. Išvydęs mane pamojo, kad prieičiau, – sakau „teši delek“ (tibetietiškas pasisveikinimas – red. past.). Jis nusišypsojo, timptelėjo man už barzdos ir paglostė galvą. Kitą kartą Šveicarijoje pabendravome šiek tiek daugiau, jis klausinėjo apie mane, mano darbą – tuo metu dirbau su neįgaliaisiais. Sakė, kad tai labai nelengvas darbas, ir nežino, ar sugebėtų tokį dirbti.

Net ir jūsų antrosios vestuvės vyko pagal budistų papročius?

Dabartinę žmoną Sandrą pažįstu jau labai daug metų, susitikome dar niat nam kovos menų mokykloje Vilniuje. Ilgai paskui ją laksčiau, bet ji buvo nepasiruošusi mūsų santykiams, tada aš ją pamiršau, daug laiko praėjo, kol pagaliau susiėjome. Kai ėmėme galvoti apie vestuves, nenorėjome tiesiog susirašyti. Norėjome įprasminti savo sąjungą, todėl sujungėme viską, kas mums svarbu. Iš ryto vyko budistinis ritualas Vilniuje, o popiet buvo surengta tradicinė pagoniška ceremonija. Tiesa, jų tradicijos gana panašios: pagarba žemei, ugniai, vandeniui ir orui, mokėjimas sukurti ryšį tarp jų, harmonija, suvokimas, kad žmogus yra viso to dalis, perdavimas iš vienos kartos į kitą. Tai buvo labai gražus ritualas.

Kas jums šiandien yra namai?

Mano namai čia, Londone. Čia ir vaikelio netrukus susilauksime. Bet man visada labai malonu grįžti į Lietuvą, labai išgyvenu dėl to, kas vyksta šalyje. Kai klausausi pasakojimų apie mokytojų situaciją, medicinos reformas, kertamus miškus, tai labai jaudina. Impulso pagautas, net parašiau į Pietų Amerikos nacionalinį parką, prašydamas patarimo, kaip išsaugoti Lietuvos miškus. Lietuva man yra sakrali vieta, bet vaikai turi išskristi iš lizdo. Jaučiu, kad mano kelias dabar driekiasi Londone, čia būdamas galiu geriau save realizuoti, padėti daugiau žmonių.