„Laimės trokštame labiausiai, bet būtent jos labiausiai ir nesuprantame. Gal tas mūsų begalinis noras gyventi be skausmo, kančios ir neleidžia būti visiškai laimingiems?“ – svarsto socialinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Viktorija STARKAUSKIENĖ (42). Laimę tirianti ekonomistė, pati išgyvenusi sunkių patirčių, suprato, kad teorija ir realus gyvenimas nebūtinai žengia koja kojon. Tačiau nenusimena: „Nepažinęs kančios nesuprasi, kas yra laimė.“
Apie kančią kalbate visai šviesiai. Argi nereikėtų jos vengti visais įmanomais būdais?
Manau, kad nuo laimės kartais reikia pailsėti. Dabartinė visuomenė orientuojasi tik į tai, kaip tapti sėkmingam ir laimingam. Iš visų pusių liejasi patarimai, kaip tą jausmą išlaikyti nuolat: žmonės bėga nuo nepatogumo ir kančios, nebesugeba to priimti. Daug informacijos, neribotos galimybės ir ribotas laikas, amžinas greito dopamino siekis menkina gebėjimą toleruoti net menkiausius nepatogumus, padaryti pauzę. 80 procentų suaugusiųjų prisipažįsta jaučiantys, kad turi per daug veiklų, bet neturi joms pakankamai laiko. Žmonės, kuriems stinga laiko, kasdienybėje patiria mažiau džiaugsmo – mažiau juokiasi, yra mažiau sveiki ir produktyvūs. Natūraliai kyla klausimas: o kas toliau?
Į šį klausimą bandžiau atsakyti pati, padariusi sąmoningą pauzę ir šią vasarą su dukromis praleidusi Fuerteventūros saloje. Pajutau, kad ir aš patekau į inertišką bėgimo ratą, kuris sukasi vis greičiau, bet taip niekur ir nenubėgu. Ekonomikoje tai vadinama hedonistiniu bėgimo takeliu: tu amžinai bėgi link malonumo, aukštesnių tikslų, kai juos pasieki – išsikeli dar aukštesnius ir vėl bėgi, ir taip be galo, be krašto. Atsipeikėjame tik tada, kai ištinka didelės krizės, ligos ar netektys. Mokausi gyventi natūralioje tėkmėje, išlaikyti flow būseną: turiu kryptį, bet aplinkybėms pasikeitus leidžiu sau persiorientuoti, neprisirišti ir nesinervinti. Kas nors nepavyksta – tiek to, nedaužau galvos į sieną, stengiuosi nekaltinti aplinkos.