Laimingiausioje pasaulio šalyje dirbantis lietuvis: tai vienas geriausių sprendimų mano gyvenime

– Kas paskatino tave išvykti į Vanuatu? Kaip sužinojai apie šią šalį?

– 2018-aisiais mano klasioko su kolegomis valdoma „Bankera“ grupė įsigijo banką šioje šalyje. Jie ieškojo komandos narių, galinčių prisidėti prie vieno pirmųjų su kriptovaliutomis dirbančių (angl. blockchain era) bankų pasaulyje vystymo. Aš tuo metu dirbau finansų įstaigoje Lietuvoje, tačiau buvo kiek įgrisusi rutina, todėl gavęs šį pasiūlymą, ilgai nedvejojau. Tuomet puoliau ieškoti žemėlapyje, kur yra Vanuatu prisipažįstu, iki tol net nebuvau girdėjęs apie tokią šalį. O po trijų mėnesių išvykau ir tapau operacijų skyriaus vadovu, po poros metų – ir banko vadovu.

Atvažiavus nebuvo sunku apsiprasti, įsikurti padėjo tuo metu banke jau dirbę kiti lietuviai. Darbuotojų rotacija yra kaip ir savotiška estafetė, ne tik padedame vieni kitiems įsikurti, bet ir perleidžiame keturračius, nardymo įrangą ar kitus reikalingus daiktus.

– Kokia tavo akimis yra Vanuatu?

– Vanuatu yra pakankamai jauna valstybė, atgavusi nepriklausomybę 1980 metais. Žmonės čia gyvena dažnai kartu su giminėmis ir yra labai draugiški, besišypsantys, laiko neskaičiuojantys ir svetingi. Šalyje tik 300 tūkstančių gyventojų, bet ji turi virš 138 kalbų, yra labai daugialypė, su daugybe skirtingų papročių kiekvienoje saloje. Taip pat kaip ir Lietuva, Vanuatu labai širdingai ir džiugiai švenčia savo šalies nepriklausomybę. Tas labai džiugina ir visada primena savą kraštą.

83-jose salose pagrinde dominuoja žemės ūkio ir turizmo industrijos. Metų laikus Vanuatu galima lengvai skirstyti į saldžių arbūzų bei ananasų, plaštakos dydžio avokadų ir, galiausiai, mangų sezonus. Tačiau, jei sugalvoji paragauti obuolių, vynuogių, grybų ar sūrio, tada jau tenka pataupyti prieš einant į parduotuvę ir dažniausiai šias prekes paliekame Šv. Kalėdų ar kitų švenčių užkandoms.

Pagrindinė sala – Efate su sostine Port Vila yra vienas svarbesnių finansų centrų regione. Dėl tos priežasties sostinė yra labai daugiakultūrė tiek dėl darbuotojų, tiek ir dėl šalį aplankančių turistų, verslininkų bei investuotojų. Prieš savaitę savo draugo šokolado gamintojo kavinėje susipažinau su šokolado pupelių augintoju iš vienos Vanuatų salos, o prieš pat šį interviu turėjau susitikimą su Tarptautinio Valiutų Fondo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atstovais.

– Kokie vietiniai įpročiai ar tradicijos tave labiausiai nustebino?

– Kaip ir visur, yra ir gerų, ir blogų ar tiesiog keistų tradicijų bei papročių. Ši šalis jaučia didelę pagarbą gamtai. Vanuatu gyventojai labai atsakingai žiūri į aplinką. Pavyzdžiui, Vanuatu buvo pirmoji šalis pasaulyje, uždraudusi plastikinius šiaudelius.

Iš kitos pusės, vietiniai beveik kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, mėgsta žaisti petankę (lauko žaidimą su metaliniais kamuoliais) nuo vidurdienio iki tamsos. Gyvenimo tempas Vanuatu labiau primena Pietų šalis, o ne Šiaurės Europą. Galbūt tai viena iš jų laimės priežasčių?

Darbas banke su vietiniais žmonėmis irgi neretai nustebina. Dalykai, kurie man, lietuviui europiečiui, atrodytų itin svarbūs, jiems kelia šypseną ir jie man pasako, kad nėra ko nerimauti, ir atvirkščiai – kur man atrodo paprasčiausia užduotis – žmonės susikausto ir pasimeta. Tačiau dėl to ir įdomu kartu dirbti. Neretai po darbo dar einame užsiimti bendra veikla ar pas vieni kitus į svečius.

– Kaip atrodo tavo laisvalaikis Vanuatu? Ar turi mėgstamų veiklų?

– Didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu gamtoje – žvejoju, nardau arba tiesiog mėgaujuosi paplūdimiais. Taip pat važinėju keturračiais, tiesa, saloje jie neretai naudojami ne tik pramogai, bet ir kaip transporto priemonė. Taip pat mėgstu gaminti naujus patiekalus naudojant vietinius vaisius bei daržoves. Net pats sėkmingai užauginau arbūzus!

– Kaip po šešerių metų vertini tuometinį savo sprendimą išvykti į Vanuatu?

– Manau, kad tai buvo vienas sunkesnių mano gyvenimo sprendimų, tačiau vienas geriausių. Susikrauti vieną lagaminą ir pasukti į mažai kam pažįstamą šalį, iškeisti šeimyną, brolį su jaunais vaikais, draugus ir žinomas gatves į absoliučią nežinią – tai leidžia pakankamai gerai save išbandyti. Tai leido man užaugti kaip žmogui, praplėsti akiratį bei išmokti naujų dalykų ir net išgyvenimo įgūdžių. Nuo, pavyzdžiui, agurkėlių ir kopūstų rauginimo iki to, kaip greitai atidaryti kokosą. Taip pat išmokau, kad būtina nurinkti kokosus nuo medžių prieš ateinant audrai, nes jos čia būna itin inirtingos ir kokosai tampa lyg patrankos sviediniai.

Vanuatu sutikau galybę įvairiausių žmonių iš viso pasaulio ir netgi nuotykių ieškotojų iš Lietuvos. Neseniai mus aplankė Danas Pankevičius, kuris prieš keturis mėnesius tapo pirmu lietuviu, apkeliavusiu visas pasaulio šalis.

– Kaip palaikai ryšį su Lietuva ir savo artimaisiais?

– Su šeima, draugais ir „Bankera“ kolegomis kasdien bendraujame internetu, o su artimaisiais turime unikalių progų susitikti ir pakeliauti po Australiją. Be to, stengiuosi bent kartą per dvejus metus grįžti į Lietuvą. Vanuatu yra beveik visiškai priešingoje pasaulio pusėje, tad kelionė atgal – ar skrisi per Aziją, ar per Ameriką – užtrunka beveik identiškai.

– Ko labiausiai pasiilgsti?

– Šeimos, sūrelių ir lietuviškai kalbančių žmonių. Malonu išgirsti lietuvių aplink, tad, jei pasitaiko proga, visada pasisveikinu. Pasiilgstu lietuviškų papročių, taip pat rudenio spalvų ir apšerkšnijusių saulėtų dienų – jas labai nostalgiškai prisimenu, kai tampa sunku kvėpuoti dėl aukštos temperatūros bei didžiulės drėgmės.

– Artėja Kalėdos, kaip jos švenčiamos Vanuatu?

– Kaip tikriausiai kiekvienoje šalyje, kurioje daug atvykusių skirtingų žmonių, bandome prisiminti ir pasidalinti savomis tradicijomis. Asmeniškai, tiek aš, tiek kiti lietuviai saloje visada bandome surengti kūčias su mūsų vietine bendruomene. Kviečiu prisidėti visus norinčius ir mėginu pagaminti bent po keletą virtinukų su grybais – tada jau manau, kad Kalėdos įvyko. Tačiau kadangi tai yra pats karščiausias metų laikas – kitą ar dar ir tą pačią dieną užsidedame kalėdines kepures ir šokame į jūrą atvėsti!